Absolute Elsewhere
Blood Incantation

Gera pradzia - puse darbo( taip byloja liaudies patarle), o gera pabaiga - darbas padrytas.10 balu duodu nedvejodamas, nes sis albumas, man labiau patiko nei paskutinis Opeth albumas.

Blood Incantation yra gana šviežias atradimas. Spotify man atsitiktinai paleido jų ambientinę Io kompoziciją iš ankstesnio albumo Timewave Zero, mane iškart sudomino, nes buvau susidaręs įspūdį iš ankstesnių užmatymų komentaruose ar šiaip internetuose, kad tai yra metalo grupė. Pasirodo, čia metalo grupė su savitu charakteriu, kartkartiniais nusvyravimais iš techniško death metal į psichodeliką, atmosferiką, ambientą. 

Taigi, kitas mano žingsnis buvo išgirsti šį visai šviežią albumą. Užtruko laiko prisijaukinti šitą neįprastai death'o skambesį, bet manau, kad pavyko. Šis albumas jau susilaukė labai gero atsako iš fanų ir apžvalgininkų, tai aš daugiau ar mažiau paantrinsiu. Tiek The Stargate, tiek The Message yra tikrai geros, stiprios trijų dalių siuitos. Visgi The Message man plaukia kiek geriau pro ausis. The Stargate pirmoje dalyje žaviuosi, kaip iš disonansiško, aštrių gitarų kupino metalo ties 2 minučių riba pereinama į lengvo progroko inspiruotą instrumentinę sekciją su beveik regio jausena (iš labai toli primena Steve Miller Band ar netgi Van der Graaf'ų Meurglys III uždaromąją sekciją) ir po to vėl grįžtama prie trankaus metalo. Originali pradžia, kurią seka ne mažiau originali II dalis, kuri pasiskolina Thorsteną Quaeschningą iš Tangerine Dream ir, tiesą sakant, didžioji kompozicijos dalis ir skamba kaip Tangerine Dream. Visgi man ta ambientinė sekcija prastokai įsipaišo į visą kūrinio kontekstą, šią dalį ir laikau kalčiausią, kodėl man The Stargate patinka mažiau nei The Message. O trečioji The Stargate dalis pasiūlo patį brutaliausią, daugiausiai double-kicko prisodrintą mirtmetalį visame albume, nors tam tikri vingrūs intarpai įveda progmetalio poskonį. 

The Message yra gan tvirtas kūrinys nuo pat pradžios iki galo. I dalyje tos sekcijos su beveik akustiškai skambančia gitara, bet double-kicku antrame plane, į kurias įsiterpia ypač greiti sprogstami vokalo motyvai, man primena kitą panašiais stiliais eksperimentuojančią grupę Kayo Dot. Šiame kūrinyje esama ir gana melodingos gitaros, kuri pradeda šiek tiek nešti į Death. 2-oji dalis, kaip ir The Stargate atveju, yra neįprasčiausia. Čia po gan ekspresyvaus progmetališko debiuto stoja rami daina, kurioje Paul Riedl švarus vokalas labai primena David Gilmour'ą ir pati muzika seka pinkfloydiškus kanonus. Nors melodiškai man net didesnės asociacijos kilo su ta nuostabia trečiąja sekcija iš Porcupine Tree dainos Anesthetize, kuri uždaro kūrinį. Tikrai įdomus atsitraukimas iš metališko skambesio. Bet 3 dalyje grįžtama pilnu pajėgumu ir ta dalis yra mano mėgstamiausia visame albume. The Message III dalis yra panašiausias dalykas į Death The Sound Of Perseverance eroje, kurį esu girdėjęs. O The Sound of Perseverance yra vienas mano mėgstamiausių visų laikų metalo muzikos albumų, todėl kai girdžiu sekcijas, kurios, pagalvotum, yra atliekamos Schuldinerio gitara ir Christy būgnais, mano širdis trykšta džiaugsmu. 

Tiesa, net ir The Message nepavadinčiau idealiu kūriniu, nes galbūt II dalis užsiliūliuoja per ilgai, galbūt III dalies finalas irgi kiek per ilgas (paskutines dvi minutes tikrai būtų galima išmesti), tuo tarpu I dalis, atrodo, nutrunka neužbaigta. Tokios smulkios priekabės lemia, kad ir The Message kūrinio drąsiai 10-uku įvertinti negalėčiau ir pasilikčiau prie rezervuoto 9-eto. Tokį įvertinimą rašau ir visam albumui. Naujoviškas požiūris į ekstremalų metalą, man jis patinka ir taip pat patinka, kad fanai ir apžvalgininkai tą irgi pastebi. 92/100 vidurkis Metacritice ne juokas.