Aeromantic
The Night Flight Orchestra

Yra nemažai žmonių virtualioj progerių bendruomenėj, kurie giria šią grupę už klasikinio roko revitalizavimą. Išties, muzika labiau primena kokį Bruce Springsteen negu kad 2020-ųjų muziką. Ir tas daroma tikrai kruopščiai, pridedant tipinių to laikmečio hardroko elementų, klasiškai skambančių gitarų. Vietomis išlenda toks Manfred Mann's Earth Band kvapas (o MMEB juk dalimi yra Springsteen'o koverių grupė), bet šiek tiek ir tokio Journey ar Foreigner tipo areniškumo. Vienas kitas ir progresyvo elementas išlenda ilgesnėse dainose. Singlas Divinyls išvis pereina į poproko kategoriją ir skamba nesunkiau nei kokie Alphaville, kai jie sunkūs, arba The Cars, kai jie lengvi. Curves man skamba kaip kažką, ką parašytų Pete Townshend naujam The Who albumui kokiais 1977-ais, gerai kažko parūkęs. Fankiškas gabaliukas su baladiniu prieskoniu. Turėtų gerai veikti su Daltrey vokalais. Viena mėgstamiausių albumo dainų, kaip ir po jos sekanti Transmissions, kuris išgrynina visą gerumą iš 9-ojo dešimtmečio areninio roko. Taip pat patiko Taurus, skamba kaip greitesnis Foreigner gabaliukas. Geriausia albumo daina man yra paskutinioji Dead of Winter. Labai kokybiškas, išplėtotas, bet ir pompastiškas sunkus rokas.

Gaila, kad beveik pusė albumo man nesuveikia ir atrodo gerokai nykiau nei tai, ką grupė išspaudė su Dead of Winter. Dėl tos pačios priežasties man nesuveikė ir ankstesnis jų albumas Sometimes The World Ain't Enough, su kuriuo ir atradau šią grupę. Nors visam albumui rašau 8-etą, bet turėsiu omeny, kad šitame albume yra 4-5 kietos dainos, kurias tikrai malonu karts nuo karto įsijungti.