...All That Might Have Been...
Peter Hammill

Susidaro toks įspūdis, kad PH sendamas tampa vis labiau ambicingesnis. All That Might Have Been yra analogų neturintis albumas. Supratau, kad jį reikia traktuoti kaip konceptualų albumą, bandžiau suprasti visą lyrinį jo pagrindą, bet eidamas per tekstus beveik nieko nesupratau. Atrodo, kad albumo pradžioje ir gale fokusuojamasi į nepavykusių santykių tarp vyro ir moters istoriją, reflektuojama tai iš vyro pozicijos, bet viduryje atsiranda intarpų, kur fokusas nukrypsta į Japonijos urbanistinius peizažus, į kažkokius kriminalus, kaltės jausmą ir pan... bandžiau tai pritempti prie linijinės istorijos, kad galbūt tai yra istorija apie vyrą, viešintį Japonijoje ir įsimylėjusį prostitutę, tačiau įsisukusį į kažkokių neaiškių reikaliukų pinkles ir galiausiai turintį palikti Japoniją ir grįžt namo. Tačiau mano beveik sukomplektuotą istoriją sulaužė tai, ką perskaičiau apie šio albumo kūrybos procesą. Pasirodo, jis gimė iš 10 individualių dainų (kurios čia music'e pridėtos kaip bonus dainos, nuo 22 iki 31), tačiau jos buvo iškarpytos gabalais ir muzikos pagalba suklijuotos į vieną 21 fragmentų siuitą. Hammill'is tyčia norėjau tokio fragmentuoto vaizdo, kuris atspindi tai, kaip mes mąstom ir kaip fragmentuotai išlaikome galvoje savo prisiminimus. Tačiau jam beveik pavyko mane įtikinti, jog tai yra nuoseklią istoriją pasakojantis albumas. Nu gudrus lapinas, eina sau.

Problema ta, kad man šita netiesinė lyrika didelio įspūdžio nepalieka. Iš serijos great idea, but execution is lacking. Daug pasikartojančio turinio, ypač tos nepasisekusių santykių refleksijos albume atrodo daug. Atrodytų, kad tuose kitokio turinio gabaliukuose figūruoja daug daugiau originalesnio ir geriau surimuoto žodyno. Gal tas atsikartojamumas ne taip baisiai rėžia ausį kaip Incoherence albume, tačiau jei reiktų rinkti man iš lyrinės perspektyvos labiau patinkantį Hammill'į, aš geriau imčiau jo egzistencialistinę arba politiškai įkrautą lyriką iš ankstesnių laikų, o ne tokį požiūrį į kūrybą.

Dar blogiau yra iš muzikinės pusės. Tai visai verta traktuoti kaip avangardinio ambiento soundtrack'ą neegzistuojančiam filmui. Įdomu, ar panašiai skamba trečioji albumo versija, kuri yra grynai instrumentinė (32-35 dainos). Tačiau, deja, nei antrosios, nei trečiosios albumo versijos šiuo metu nėra streaminimo platformose. Bet aš turiu vilties, kad bet kurį iš tų versijų mane įtikinti turi daugiau šansų nei originali siuitos, sudarytos iš 21 fragmento versija. Man tiesiog šis albumas tampa per daug eksperimentinis, per daug fragmentuotas, jame nėra pastovių melodijų, arba jei jos yra, jos iššoka minutei ir vėl dingsta sintezatoriaus ir išplaukusių gitarų jūroje. Pavyzdžiui, In Overview, The Last Time melodijos man veikia, kažkoks melodijos kontūras Piper Smile dainoje atrodo daug žadantis, Alien Clock ašyje yra įsimintinas ir ekspresyvus aštrios gitaros rifu varomas motyvas, Washed Up ir Fool-Proof irgi turi trumpų mane sudominančių melodinių užuominų. Siuitą uždaranti Hooks prasideda akustinės gitaros motyvu, kuris atrodo taip melancholiškai ir ilgesingai gražiu būdu užbaigs motyvą, tačiau jis nudreifuoja į atsitiktinių garsų krūvą, o pačioje pabaigoje netikėtai nuskamba vienas gal 5 sekundžių trukmės taktas iš In Overview įžangos – ar toks garsų išbarstymas tikrai efektingas būdas užbaigti albumą? Tikrai nemanau.

Tai būtent tas fokuso trūkumas man neleidžia mėgautis šiuo albumu ir net pasakysiu daug radikaliau – tikėtina, kad prie šio albumo dėl to daugiau niekada ir nebegrįšiu ir man šito albumo klausymas yra panaši patirtis į Loops & Reels, kur taip pat esama daug išplaukusio (tiesa, gerokai vienoviškesnio) ambiento ir avangardo. Šis albumas kiek įdomesnis negu Loops & Reels, tačiau aplenkti mano nemėgstamiausią PH karjeros albumą, pripažinkime, yra menkas pasiekimas. Beveik norėtųsi rašyti 6 balus, bet gal apsistosiu ties 7-etu su minusu, išreikšdamas objektyvumu pagrįstą pagarbą PH ambicingumui kuriant šį albumą. 

Mėgstamiausias kūrinys albume: In Overview (iš esmės vienintelis kūrinys, prie kurio grįžčiau atskirai).