An Hour Before It's Dark
Marillion

Taikliai pastebėta: panašu į F.E.A.R. kaip muzikine puse, taip dainų sandara. Struktūrine forma ilgos dainos (ypač Care) panašios į mini siuitas, kaip tai buvo dainose The Leavers ar The New Kings. Gerai, jei tokia siuita būtų viena albume, bet ne, jų trys ar net keturios. Taigi albumai įgauna  pompastinį svarumą artimą konceptualumui. Temos -  tometinės aktualijos - emigrantai, neaiškūs pralobeliai, arba atšilimas, pandemija ir deimanto kerai. Ar tai blogai, ar gerai? Man sunki forma nėra blogai, bet jau imu pasiilgi legvesnių Marillion pavienių dainų albumų.

Vis gi šiame albume pamėgau dvi siuitas - Be Hard on Yourself ir Care, bei stiprias dainas Murder Machines bei The Crow and the Nightingale. Taigi skaitau, kad albumas man patiko, gal ne tiek, kiek iš jo tikėjausi, bet  9 vertas. 

Tai buvo laukiamiausias mano 2022-ųjų albumas. Bet lūkesčių nepateisino. Be Hard On Yourself ir Murder Machines singlai ir liko vieninteliai, kurie mane iškart įtikino be jokių papildomų perklausų. Kitas dainas perklausiau po mažiausiai 3 kartus ir labiausiai įstrigo nebent The Crow And The Nightingale melodijos, tačiau ir tai nepasakyčiau, kad priauga iki pirmųjų dviejų singlų lygio. Reprogram The Gene pirmoji dalis gana stipraus skambesio ir daug žadanti, tačiau ji greit transformuojasi į blankoką lengvo roko dainą. Care irgi iš pradžių užkabina, tačiau dėmesio neišlaiko. O Sierra Leone išvis neįsimintina daina.

Manau, kad Marillion truputį prašovė su naujo albumo kryptimi – juk tiek idėja, tiek kompoziciniais sprendimais šis albumas labai panašus į F E A R, bet tokio panašumo tarp dviejų gretimų albumų Marillion diskografijoje nėra buvę – labiausiai panašūs, ką sugalvojau, yra Misplaced Childhood ir Clutching At Straws, bet ir tai tie albumai turi daug skirtingesnę aurą nei F E A R ir An Hour Before It's Dark. Taigi, kai iš Marillion esi įpratęs laukti kažko gana inovatyvaus ir to negauni (t.y. gauni ankstesnio albumo formatą, tik skambantį kiek silpniau), tai tikrai nuvilia. Bet reiktų paminėti, kad aš ir F E A R suvirškinau tik praėjus porai metų po jo išleidimo, tai gal ir šitą albumą reiktų absorbuoti labai iš lėto? Nežinau, bet šiam momentui nesinori rašyti didesnio balo nei 8. 

P.S. baisiai nervina tas dirbtinis ilgų dainų fragmentavimas Spotify. Reprogram The Gene yra 7 minučių daina ir kam ją reikėjo skaidyti į 3 atskiras dalis? Sierra Leone irgi – vos viršija 10 min, o net į penkis fragmentus suskaldyta. Net nėra esminių teminių lūžių, kurie skiria tas dalis. Neįsivaizduoju, kaip reiktų klausyti atskiromis dalimis Supper's Ready ar A Plague of Lighthouse Keepers ar Nine Feet Underground ar bet kurį kitą ilgą (ar tuo labiau poilgį) klasikinį progroko gabalą...