Pastaruoju metu turbūt vienas mėgstamesnių PL albumų paprastam klausymuisi. Kaip po "Host" jis atrodo labai geresnis, iš mano subjektyvios pozicijos. Jame vis dar jaučiasi kaip Nick'as bando galbūt imituoti Dave Gahan vokalą, o dainų skambesys vis dar ne iki galo atrodo atsikratęs elektroninių garsų, kurie girdisi "Host", tad nėra ir pakankamai sunkus. Tai turbūt toks labiausiai "alternative gothic rock/metal" albumas jų diskografijoje, ir kaip eksperimentas man skamba labai neblogai. Dainos labai nesudėtingų struktūrų, paprastesnių tekstų, ganėtinai vienodos, bet tai tikrai nesukuria nuobodulio, kiekvienoje galima atrasti vis kažką kitokio, kas patinka. Šiaip jau ir instrumentai, ne tik Nick'o balsas, sukuria gerą harmoningą dinamiką, kas verčia klausytis daug kartų, veikia kaip narkotikas - Greg Mackintosh, Aaron Aedy, ir net Steve Edmondson su savo bosu - visi mano manymu, atlieka labai gerą darbą kiekvienoje dainoje.
Be to, pirmą kartą po 4 metų pertraukos įsijungiau My Dark Reflections of Life And Death. Beveik nepamiršau šio didelio šmoto, vis dar puikiai atsimenu tas įdomias muzikines temas.
Man patinka Alvydo awareness apie įdomias muzikinio pasaulio naujienas. Va nežinojau, kad Green Carnation turi parengę naują leidinį, labai įdomu, labai laukiu.
Ar jūs irgi gaunat Spotify embed'ams music'e upstream request timeout / no healthy upstream error'us pastarosiomis dienomis? Nesuprantu, ar problema on my end, ar globali. Lygtais internetas stabilus ir su naršykle viskas tvarkoj, tai nežinau.
2018 m. gruodžio 14 d. 12:29:02
Reikės ir man įtraukti į must listen eilę. Dabar dar vis neatsiplėšiu nuo naujo The Tangent albumo ir netikėtai aptikto Paradaisų leftoverio .
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2018 m. sausio 8 d. 14:53:07
Pastaruoju metu turbūt vienas mėgstamesnių PL albumų paprastam klausymuisi. Kaip po "Host" jis atrodo labai geresnis, iš mano subjektyvios pozicijos. Jame vis dar jaučiasi kaip Nick'as bando galbūt imituoti Dave Gahan vokalą, o dainų skambesys vis dar ne iki galo atrodo atsikratęs elektroninių garsų, kurie girdisi "Host", tad nėra ir pakankamai sunkus. Tai turbūt toks labiausiai "alternative gothic rock/metal" albumas jų diskografijoje, ir kaip eksperimentas man skamba labai neblogai. Dainos labai nesudėtingų struktūrų, paprastesnių tekstų, ganėtinai vienodos, bet tai tikrai nesukuria nuobodulio, kiekvienoje galima atrasti vis kažką kitokio, kas patinka. Šiaip jau ir instrumentai, ne tik Nick'o balsas, sukuria gerą harmoningą dinamiką, kas verčia klausytis daug kartų, veikia kaip narkotikas - Greg Mackintosh, Aaron Aedy, ir net Steve Edmondson su savo bosu - visi mano manymu, atlieka labai gerą darbą kiekvienoje dainoje.