Šitas albumas yra bent trečias pagal mėgstamumą Supertramp'ų albumas. Konkuruotų su Even In The Quietest Moments..., bet anas turi tik vieną silpną vietą, o šitas solidus, bet ne toks užgniaužiantis kvapą. Šiame albume yra daina, kuri mane atvertė į Supertramp fanus: The Logical Song (ir už tai turiu dėkoti savo istorijos mokytojui, kaip bebūtų keista). Turbūt iki šiol yra mėgstamiausia daina albume, vien dėl to simplistinio, bet šaunaus teksto. Hodgson'o šaunumas slypi paprastume ir tegul eina į tam tikrą vietą visi tie snobai "Hodgson'as rašė šešiamečių lygio pop dainas, o Davies'o dainos yra tikra muzika".
Bet šis albumas, mano paties nuostabai, turi ir daugiau gerų dainų, kurios balansuoja ant pop muzikos ribos, bet dėl sėkmingos struktūros / instrumentinio išpildymo yra labai malonios klausytis. Pvz.: Gone Hollywood — puiki daina. Breakfast In America — dar vienas mano favoritas iš senų laikų, kai nieko nežinojau apie grupę. Child of Vision smagiai apjungia progresyvią instrumentuotę su pop melodija. Su Just Another Nervous Wreck grupė tiesiog nusprendė ištaškyti klausytoją. Netgi ramesnė Casual Conversations man kartais labai patinka. Goodbye Stranger ir Take The Long Way Home man arčiau vidutinių dainų albume, nors irgi, vidutinė daina šiame albume yra daug stipresnė nei vidutinė daina kokiam nors Free As A Bird albume. Oh Darling ir Lord Is It Mine man sunkiausios, neįdomiausios dainos albume, nelabai mėgstu jų klausytis, bet objektyviai žiūrint - irgi neblogos dainos.
Albumas neturi labai blogų dainų ir yra geras balansas tarp greito ir lėto, melodingo ir galingo, smagaus ir melancholiško. Tai padaro albumą labai stiprų. Aišku, yra momentų, kai galvojau, kad galbūt čia geriau būtų koncentruotis į melodiją (Goodbye Stranger tikrai ilga, daug nelabai reikalingo važinėjimo pirmyn-atgal turinti daina), galbūt kitose vietose norėjosi stipriau prasprogti su kokia instrumentine partija, todėl man šitas albumas nėra toks preciziškas kaip Crime of the Century ir tuo aspektu neprilygsta ir Even In The Quietest Moments..., bet 9-eto su pliusu tikrai nusipelno.
O Spotify grojaraštyje tos distinkcijos, kur yra topo dainos, kur iškritusios, kur naujai siūlomos, nėra. Be to, kiekvieną dainą įvertinti patogu iškart iš pirmos perklausos, todėl man tik vaikštant per music'e esančias spotify nuorodas tą patogų daryt.
Man tai klausyti topo tiesiai Spotify grojaraštyje atrodo max nepatogu. Nes aš noriu išgirsti tik naujas dainas ir kai kurias iškritusias dainas dar paklausau pamąstydamas, ar verta jas gelbėti. Tų pačių dainų kiekvieną savaitę man klausyt nereikia.
Nes tas, kas tvarko music.lt Spotify paskyrą, turbūt pamiršo atnaujint. Gal nepamirš ateinantį savaitgalį. Man kai tas playlist'as nereikalingas, tai aš ir nematau tos problemos.
2020 m. gegužės 8 d. 20:20:53
Šitas albumas yra bent trečias pagal mėgstamumą Supertramp'ų albumas. Konkuruotų su Even In The Quietest Moments..., bet anas turi tik vieną silpną vietą, o šitas solidus, bet ne toks užgniaužiantis kvapą. Šiame albume yra daina, kuri mane atvertė į Supertramp fanus: The Logical Song (ir už tai turiu dėkoti savo istorijos mokytojui, kaip bebūtų keista). Turbūt iki šiol yra mėgstamiausia daina albume, vien dėl to simplistinio, bet šaunaus teksto. Hodgson'o šaunumas slypi paprastume ir tegul eina į tam tikrą vietą visi tie snobai "Hodgson'as rašė šešiamečių lygio pop dainas, o Davies'o dainos yra tikra muzika".
Bet šis albumas, mano paties nuostabai, turi ir daugiau gerų dainų, kurios balansuoja ant pop muzikos ribos, bet dėl sėkmingos struktūros / instrumentinio išpildymo yra labai malonios klausytis. Pvz.: Gone Hollywood — puiki daina. Breakfast In America — dar vienas mano favoritas iš senų laikų, kai nieko nežinojau apie grupę. Child of Vision smagiai apjungia progresyvią instrumentuotę su pop melodija. Su Just Another Nervous Wreck grupė tiesiog nusprendė ištaškyti klausytoją. Netgi ramesnė Casual Conversations man kartais labai patinka. Goodbye Stranger ir Take The Long Way Home man arčiau vidutinių dainų albume, nors irgi, vidutinė daina šiame albume yra daug stipresnė nei vidutinė daina kokiam nors Free As A Bird albume. Oh Darling ir Lord Is It Mine man sunkiausios, neįdomiausios dainos albume, nelabai mėgstu jų klausytis, bet objektyviai žiūrint - irgi neblogos dainos.
Albumas neturi labai blogų dainų ir yra geras balansas tarp greito ir lėto, melodingo ir galingo, smagaus ir melancholiško. Tai padaro albumą labai stiprų. Aišku, yra momentų, kai galvojau, kad galbūt čia geriau būtų koncentruotis į melodiją (Goodbye Stranger tikrai ilga, daug nelabai reikalingo važinėjimo pirmyn-atgal turinti daina), galbūt kitose vietose norėjosi stipriau prasprogti su kokia instrumentine partija, todėl man šitas albumas nėra toks preciziškas kaip Crime of the Century ir tuo aspektu neprilygsta ir Even In The Quietest Moments..., bet 9-eto su pliusu tikrai nusipelno.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas