Charcoal Grace
Caligula's Horse

Šis albumas yra geras pavyzdys, kodėl aš nesu didelis Caligula's Horse fanas. Nepaisant girdėtų gerų atsiliepimų apie albumą, man vis tiek justi, kad instrumentine prasme aš neišgirstu nieko originalaus, ko, tarkim, nėra dariusios populiaresnės progresyviojo metalo grupės, kaip Dream Theater ar tie patys Between The Buried And Me. Grupė yra puiki technine prasme su savo nelyginiais metrais ar poliritmais, bet jų inkorporavimas dažniau skamba ištemptai negu natūraliai, tie techniniai momentai neturi geros funkcijos, paryškinančios jų melodijas, todėl tos pačios melodijos tampa vidutiniškomis, neįsimintinomis... kas nutiko ir su šio albumo daugeliu dainų. 

Stipriausiomis melodingomis dainomis albume pavadinčiau The Stormchaser, Vigil ir ypač Golem. The Stormchaser turi lėtą, bet pakylėjančią melodiją su jai gerai tinkančia boso linija ir sinkopuotais ritmais. Vigil apskritai nėra metališka daina ir išryškėja kaip skaidriausias, labiausiai ausį traukiantis momentas titulinėje albumo tetralogijoje. O Golem priedainis ir finalas yra mano mylimiausi momentai albume. Golem yra ta daina, kurią grupei patarčiau naudoti kaip pavyzdį savo ateities kūrybai, nes čia jie pasiekė nuostabų balansą tarp savo išdirbto techniškumo ir melodingumo. Dar iš mažiau melodingų dainų norėčiau paminėti albumą atidarančią The World Breathes With Me. Ilga kompozicija, tačiau pakankamai įdomiai surėdyta, kad išlaikytų mano dėmesį. Tuo tarpu albumą uždarantį panašios trukmės Mute jau ne taip sėkmingai patraukia mano ausį. 

Albumui rašau 8-etą.