Circle the Sun
Atomic Rooster

Jei kas nors man būtų prieš penketą metų ar anksčiau pasakęs, kad šiame dešimtmetyje sulauksime naujo Atomic Rooster albumo, aš būčiau kvailai į tą žmogų pažiūrėjęs, pasukiojęs pirštu prie smilkinio. Niekada nebuvau susimąstęs apie post-Crane Atomic Rooster galimybę, man tai visuomet buvo Crane'o asmeninis projektas, bet istorija susiklostė kitaip ir Styvas Boltonas perėmė projekto vairą. Spėju, vedamas nostalgijos jaunystei labiau negu finansinių tikslų ar kažkokių didelių kūrybinių inspiracijų. Tiesiog muzikuoti gyvai ir studijoje su jaunystes grupe turėtų būti tai, kas jam, jau garbiame amžiuje, teikia geras emocijas. O kitiems muzikantams – galimybė koncertuoti po visai žinomos grupės vardu, realizuoti savo asmenines idėjas tame Atomic Rooster framework'e. Nes ši grupės reinkarnacija yra gana ištikima originaliam grupės stiliui.

Circle The Sun aš turiu CD formate, įsigijau kai rudenį Atomic Rooster viešėjo Lietuvoje. Buvau prasukęs kelis kartus, bet tik šiandien pasiruošiau detaliau albumą pavertinti. Kaip minėjau, labai Rooster'iškas albumas, bet be nepamatuojamų kūrybinių ambicijų – dainos gana paprastos, priderintos Atomic Rooster stiliui, kuris, kaip žinia, yra flirtavimas tarp prog'o, sunkesnio roko ir bliuzo, su ryškia vargonų ir kitų klavišinių sekcija. Šiame albumo progo dėmens mažiau, dainos turi gan paprastas struktūras. Savotiškai norisi lyginti su Colosseum pernykščiu albumu, kuriame dainuoja tas pats Chris Farlowe, kuris buvo Crane'o ir Bolton'o bendražygis po Atomic Rooster vardu 1971-1972 m. 

Jei gerai supaisiau viską, tik Never 2 Lose yra senos dainos Never to Lose perdirbinys, visa kita turėtų būti originali medžiaga. Dainos geros, kai kurios patinka mažiau (nei vienoj perklausoj rimčiau neužsikabinau už Fly Or Die arba Blow That Mind), kai kurios stipresnės. Man labai patinka Walk With Me energetika su ekspresyviu Adriano Gautrey vokalu, tai mano mėgstamiausia daina albume. Titulinė albumo daina taip pat turi daug šarmo. Rebel Devil priedainis labai įsikertantis ir ši daina turi vieną geriausių instrumentinių sekcijų albume. Nemažai vokalinių pareigų albume atlieka pats Steve Bolton, nors jis tikrai nėra toks geras dainininkas kaip Adrian Gautrey. Nors kai kurioms lėtesnėms atmosferiškesnėms dainoms tas jo žemas neambicingas Cohen'iškas tonas visai tinka (kaip vat minėtoj Never 2 Lose bei Pillow). 

Aš sakyčiau, kad albumas geras, nėra užsibrėžta per aukštų ambicijų, bet ir dainos nėra aklas Atomic Rooster braižo kopijavimas, yra vis tiek dalelė savitumo tame naujame skambesyje (kuris labiausiai atsiskleidžia per vokalines linijas). Visai įdomus klausinys Atomic Rooster fanui. Ir stengiuos per daug nesureikšminti 2.10 / 5.00 įvertinimo progarchives, ten dažnai prog'o puristai sulenda pasiskųsti, kai grupė neduokdie nusprendžia daryti kažką ne taip. Šįkart "ne taip" buvo atsikūrimas po Crane mirties. Kituose portaluose recenzijos yra labiau sąžiningos ir atsiribojančios nuo kažkokių asmeniškų principų. Aš pats albumą vertinu stipriu 8-etu. Tikrai dar ne kartą suksiu, neleisiu rinkti dulkių savoj CD kolekcijoj.