Clutch
Peter Hammill

Kitokios filosofijos albumas nei ankstesni keli PH darbai. Visiškai į gitarinį skambesį orientuotas albumas užduoda toną naujai erai PH diskografijoje. Nesu su pastarųjų laikų PH kūryba labai susipažinęs, tačiau to gitarinio skambesio pastebiu tikrai daugiau. Sakyčiau, kad tiek dėl naujo požiūrio į instrumentuotę, tiek iš kūrybinės perspektyvos Clutch skamba kaip tikrai šviežias albumas, kai jį priešpastatai prieš ankstesnį albumą What, Now? Pastarasis albumas jautėsi kaip paskui None Of The Above besivelkanti uodega, o Clutch – visai kita istorija, visai kitos dainos.

Šitame albume labai gerai atsiskleidžia unikali, skvarbi, neaplenkiama PH lyrika. Gal tai ir instrumentuotės, ir nė kiek nenusilpusio PH vokalo dėka, bet galbūt ir patys tekstai čia tokie pat emociškai trankūs ir gyvybingi kaip 70-aisiais. Braižas labai primena In Camera ar Over albumus, bet taip pat neišvengiant socialinės tematikos, kurią PH vis labiau pradėjo kabinti 8-ojo dešimtmečio pabaigos / 9-ojo dešimtmečio albumuose. Galbūt čia PH tekstai truputį skamba kaip pamokslininko monologai, yra žiupsnelis tokio „kreipimosi į klausytoją“. Tai tik tuo šie tekstai truputį nusileidžia asmeniškesnei 70-ųjų kūrybai. Bet negali praleist pro akis to, ką PH turi pasakyti apie tai, kaip mes iš inercijos (o gal kaip buvo nulemta prieš mūsų gimtį, apie ką užsimena „We Are Written“) nugyvename savo gyvenimą ir galiausiai atrodome kaip kvailiai prieš visas utopijas, kurias sau buvo pavaizdavęs mūsų jaunesnis aš („Driven“), kaip mes greitai užauginame vaikus ir jie pakelia sparnus iš mūsų į platų pasaulį („Once You Called Me“), koks trapus ir laikinas yra mūsų ir mūsų amžininkų palikimas šiame pasaulyje („The Ice Hotel“).

Antra albumo pusė turi daugiau minėtos socialinės tematikos: „This Is The Fall“ yra Hammill'io Nyčės momentas – Dievas pralaimėjo kovą už kelio radimą į žmonių širdis, nes religija išsigimė. Ne pirmas ir turbūt ne paskutinis PH griežimas dantimis religijos tema. Dar tiesmukiškesnė yra „Just A Child“, kuri skamba kaip šabloninė pedofilijos kronika, kokių mes prisiklausome per žinias, kriminalų skiltyje. Apie iškreiptą seksualinio priekabiautojo mąstyseną ir negrįžtamą žalą vaikui, su kuriuo buvo taip pasielgta. Mane žavi, kad PH nesikuklina tokiomis aštriabriaunėmis temomis rašyti tekstus (ir čia vis prisimenu „Handicap And Equality“ iš pH7 albumo). „Skinny“ yra apie mados industrijoje įstrigusius modelius, kurie yra iš esmės savo svajonių aukos. Čia PH taip pabrėžiančiai daug kartų išdainuoja „body image“, kad net pats gali tapti apsėstu kūniškumo ir kaip pats sau atrodai. „Bareknuckle Trade“ yra vienas labiausiai vague tekstų albume (kartais Hammill'į analizuoti tikrai sunku), tačiau panašu, kad esmė sukasi apie mūsų visų gyvenimuose vykdomą transakciją, kad už mūsų įdėtas jėgas ir pastangas mes gauname patirtį. Ir dažnai nežinome, ką mums ta patirtis reiškia, ypač kai matome jaunesnius ir stipresnius, kurie mūsų darbus gali nuveikti geriau ir greičiau.   

Po to, kai neįprastai daug savo stiliui išsiplėčiau apie lyriką, reiktų paminėti ir muziką. Visos dainos albume ne tik lyriškai, bet ir muzikaliai geros. Bet tuo pačiu nėra ir kažkokio didžiulio epo, visas simpatijas laiminčios žvaigždės. Galbūt tai ir pavadinčiau didžiausiu minusu, bet tai, žiūrint iš tam tikros perspektyvos, pasitarnauja ir kaip pliusas, nes albumas yra labai subalansuotas. Man patinka, kiek daug sofistikuotos akustinės gitaros yra The Ice Hotel dainoje. Mane labai džiugina kai kurie melodiniai momentai We Are Written dainoje – jie man labai primena kažką (galimai net kelias dainas) iš 8-ojo dešimtmečio Hammill'io kūrybos, bet niekaip negebu įvardyti, ką tiksliai. Taip pat reiktų pabrėžti ir atmosferos aspektą: Once You Called Me skamba gana šiltai ir emocingai, pagal lyrinį dainos turinį. Driven – truputį melancholiškai, bet daugiau viltingai (galimai su potekste, kad net tas varymas iš inercijos per gyvenimą mums yra turininga ir kupina potyrių kelionė). Tuo tarpu The Ice Hotel ir This Is The Fall, kaip ir būtų galima tikėtis – šaltos, tamsios dainos. Pastaroji net kiek grėsminga ir griežta, bet vėlgi, kaip ir ankstesnioji, žavi subtiliais akustinės gitaros momentais. Ir kiek daug Jacksonas su Gordonu prideda į atmosferą. O kaip gerai šių minėtų dainų atmosferą papildo Jacksono pučiamieji ir Gordono smuikas.

Nors sakiau, kad albume nėra didelės žvaigždės, tačiau labai norint būtų galima šį titulą suteikti finalinei dainai Bareknuckle Trade – ji turi daugiausiai išpuoselėtą struktūrą ir neabejotinai energingiausią instrumentuotę antroje dainos pusėje, kuri gerai pasitarnauja kaip albumo kulminacija. Tai jau ne pirmas kartas, kada Hammill'is nepagaili galingo ir kruopščiai išplėtoto skambesio albumo pabaigai (dabar iškart į galvą šauna kiti tokie pavyzdžiai: Lost And Found iš Over, Now Lover iš Skin, Primo On The Parapet iš The Noise). Galimai dėl to man Bareknuckle Trade yra tarp mėgstamiausių albumo dainų. Kartu su man melodiškai labai imponuojančia Driven. Bet dar kartą geru žodžiu norisi priminti We Are Written, The Ice Hotel ir This Is The Fall kaip stipresnes albumo dainas. 

Albumui rašau labai solidų 9-etą. Nors 9-etas tapo įprastu mano pažymiu PH albumams, tačiau šis 9-etas yra vienas labiausiai užtikrintų iš visų parašytų, ir tai yra didelis komplimentas. PH čia pavyko atšviežinti save ir išleisti labai sėkmingą, labai įdomų darbą.