Man vidutiniškai įdomi Gallagherių solo kūryba. Kitaip negu Oasis, kuriais aš niekada nesusidomėjau. Jų post-Oasis darbuose aš randu daugiau brandos, daugiau išpuoselėto savo braižo ir drąsesnių kompozicijos sprendimų. Aš taip pat sakyčiau, kad Council Skies man yra įdomesnis albumas negu daug kas, ką man tekę girdėti iš Oasis repertuaro. Tiesa, ar tai geriausias High Flying Birds albumas, nedrįstu spėliot, nes tai pirmas albumas, kurį padoriai perklausiau. Bet man jis neblogas, yra tas britpopiško altroko oasiškas žiupsnelis, bet kiek labiau įžemintas, rimtesnis, ne toks svajingas ir perdėtai melodingas skambesys. Atrandu daug malonumo ritmiškesnėse šio albumo dainose Think Of A Number ir Pretty Boy. Ypač pirmojoje, kurioje yra puikus kompozicinis perėjimas iš pirmos dainos dalies į daug labiau pakylėtą, melodiškai įkrautą antrąją dalį. Pretty Boy turi savotišką indie minimalizmą savyje, kuris skamba šviežiai ir neerzinančiai.
Tarp geriausių albumo dainų taip pat išskirčiau titulinę Council Skies – greita, bet lengvai melancholiška, su visai nepėsčiu ne tik gitaros, bet ir boso grojimu. Taip pat ši daina galimai turi geriausią antraplanę orkestruotė, kuri padvigubina dainos emocinį poveikį. There She Blows turi savyje kiek riebumo ir tulžies, rifas skamba neįprastai elektriškai, o ir sulaukiame efektingos gitaros soluotės. Love Is A Rich Man truputį daugiau žaismingumo ir optimizmo įveda į bendrą albumo kontekstą.
Visgi yra dainų, kurios man skamba kaip kiek praskiesta brit/alt poproko versija. Įžanginė I'm Not Giving Up Tonight neužveža labai, ganėtinai blankus albumo opener'is. Dead To The World yra labai lengva, lėtai besivystanti baladė, kuri iš pradžių gal ir suskamba intriguojančiai, tačiau ta pati akordų seka su vienodu gitaros akcentavimu over and over and over truputį pradeda varyti žiovulį. Nors antraplanė aranžuotė nebloga (ypač ta akordeono dalis), tačiau tas gitaros vienodumas skamba mėgėjiškai, kaip kokiam jaunam 21 amžiaus bardui prie laužo su gitara sako "tu pagrok šitą dainą", o bardas nežino tos dainos ir googlinasi, kokie trys akordai sudaro tą dainą... nu tai ir brazdina tuos tris akordus iki nupušimo.
Taigi, man albumas nėra išverčiantis iš kulnų, turintis savų šūvių pro šalį, tačiau bendra prasme melodiškai malonus ir smagus klausyti. Todėl vertinu 8 balais.
praeityje ir pasaulis saves ligi galo nesusinaikino. Tik pora Japonijos miestu ir likusi pavojinga pusiausvyra tarp ass & mouth, rytu & vakaru, juodu & raudonu, geru & blogu, blondinu & brunetu, pionieriu & skautu, kairiu & desiniu
Vieno tukstancio devyniu simtu keturiu su puse desimciu musu dievo metu paukscio gegutes devintadieni baigesi chaosas ir nesantaika kai maisesi dangus ir zeme. Bobute ir senelis liko gyvi. Ir to pasekoje as cia esu. Salmai viksrai minos ir skeveldros liko
He sees you when you're sleeping (Big Bro!)
He knows when you're awake (Big Bro!)
He knows if you been bad or good (Tabloidas)
So be good for goodness sake
Oh, you better watch out, you better not cry
Better not pout, I'm tellin' you why
2024 m. gegužės 5 d. 04:44:58
Man vidutiniškai įdomi Gallagherių solo kūryba. Kitaip negu Oasis, kuriais aš niekada nesusidomėjau. Jų post-Oasis darbuose aš randu daugiau brandos, daugiau išpuoselėto savo braižo ir drąsesnių kompozicijos sprendimų. Aš taip pat sakyčiau, kad Council Skies man yra įdomesnis albumas negu daug kas, ką man tekę girdėti iš Oasis repertuaro. Tiesa, ar tai geriausias High Flying Birds albumas, nedrįstu spėliot, nes tai pirmas albumas, kurį padoriai perklausiau. Bet man jis neblogas, yra tas britpopiško altroko oasiškas žiupsnelis, bet kiek labiau įžemintas, rimtesnis, ne toks svajingas ir perdėtai melodingas skambesys. Atrandu daug malonumo ritmiškesnėse šio albumo dainose Think Of A Number ir Pretty Boy. Ypač pirmojoje, kurioje yra puikus kompozicinis perėjimas iš pirmos dainos dalies į daug labiau pakylėtą, melodiškai įkrautą antrąją dalį. Pretty Boy turi savotišką indie minimalizmą savyje, kuris skamba šviežiai ir neerzinančiai.
Tarp geriausių albumo dainų taip pat išskirčiau titulinę Council Skies – greita, bet lengvai melancholiška, su visai nepėsčiu ne tik gitaros, bet ir boso grojimu. Taip pat ši daina galimai turi geriausią antraplanę orkestruotė, kuri padvigubina dainos emocinį poveikį. There She Blows turi savyje kiek riebumo ir tulžies, rifas skamba neįprastai elektriškai, o ir sulaukiame efektingos gitaros soluotės. Love Is A Rich Man truputį daugiau žaismingumo ir optimizmo įveda į bendrą albumo kontekstą.
Visgi yra dainų, kurios man skamba kaip kiek praskiesta brit/alt poproko versija. Įžanginė I'm Not Giving Up Tonight neužveža labai, ganėtinai blankus albumo opener'is. Dead To The World yra labai lengva, lėtai besivystanti baladė, kuri iš pradžių gal ir suskamba intriguojančiai, tačiau ta pati akordų seka su vienodu gitaros akcentavimu over and over and over truputį pradeda varyti žiovulį. Nors antraplanė aranžuotė nebloga (ypač ta akordeono dalis), tačiau tas gitaros vienodumas skamba mėgėjiškai, kaip kokiam jaunam 21 amžiaus bardui prie laužo su gitara sako "tu pagrok šitą dainą", o bardas nežino tos dainos ir googlinasi, kokie trys akordai sudaro tą dainą... nu tai ir brazdina tuos tris akordus iki nupušimo.
Taigi, man albumas nėra išverčiantis iš kulnų, turintis savų šūvių pro šalį, tačiau bendra prasme melodiškai malonus ir smagus klausyti. Todėl vertinu 8 balais.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2023 m. birželio 9 d. 10:35:55
7/10
____________________
Under The Iron Sea