Cunégonde
Ange

Nepraėjo nė du mėnesiai, o jau koreguoju savo opiniją: Un passage de reve ir Ennio toli gražu ne silpniausios dainos albume. Ir apskritai, tas Ennio atmosferinis bliuziškumas šiom dienom ją pakelia į kelių albumo favoritų gretas. Ir dėl to, kad pagerėjo mano nuomonė apie šias dvi dainas, jau linkstu link 10-uko šiam albumui. 

Prieš dešimtmetį (ar net daugiau) esu klausęs klasikinės 8-ojo dešimtmečio Ange kūrybos, bet negalėčiau pasakyti, kad visiškai šią grupę prisijaukinau, nors jų Caricatures kartkartėmis įsijungdavau. Buvau pakankamai nustebęs, kad grupė iki šių dienų aktyvi, tiesa, vienintelis originalios sudėties narys yra Christian Decamps. Jis čia vokalo ir klavišų rolėmis dalijasi su savo sūnėnu Tristan Decamps, o kiti nariai grupėje jau irgi daugiau negu 20 metų. 

Cunegonde yra aukštos klasės darbas. Man klasikiniai Ange skambėjo vienu metu pastorališkai ir avangardiškai, lyg būtų tokie labiau nurautagalviai Jethro Tull, bet ne tokie pamišę kaip zeuhl judėjimo grupės. Cunegonde tuo tarpu turi daug prieinamumo įvairiai ausiai (accessibility), nes progroko įmantrumus gerai suderina su aštresniu sunkesnio roko skambesiu ir dainos esti daug melodingumo. 

Visos dainos man šiame albume stiprios ir patinka, nors reikia pripažinti, kad albumo viduryje sėdi silpnesnės dainos, o stipriausia įspūdį daro albumo pradžia. Mano mėgstamiausias kūrinys yra Un diamant dans le cœur, kuris turbūt skamba mažiausiai pagal Ange kanonus. Tai beveik Magnum stiliaus daina – toks melodingas prog-hard'as su ryškia klavišinių sekcija. Bet kompozicija labai gerai sukalta, kokybiškai laipsniškai kyla (stoja gitaros antrojoje minutėje, po to ties antruoju priedainiu – greiti ir smagūs ausiai klavišų arpeggio, o po tykaus interliudo su Christiano balsu – galingas finalas su falseto vokalu). Didžiąją dainos dalį dainuoja Tristan'as ir jo balsas yra nuostabus, norėčiau daugiau jo šiame albume. 

Fruits & legumes tikrai viena sofistikuočiausių ir įdomiausių kompozicijų albume, jos pradžia yra savotiškai lengvas džiazrokas, bet boso sekcija nuostabi. Apskritai, boso skambesys šiame albume nuostabus (Le langage des fluides kitas nuostabus to pavyzdys). Vidurinė stipri sunki sekcija su simfoniniu pritarimu bene mėgstamiausias momentas albume, bet daina užsibaigia su ganėtinai wacky ilgu jazz fusion instrumentalu, kuris man pasirodė truputį per daug ištęstas.

Le langage des fluides yra simfoninė baladė ant progroko steroidų, labai įdomus kūrinys, bet joje yra banalokų melodinių momentų šen bei ten. Pace nobilis man patinka truputį labiau, man primena Big Big Train stilių, ypač iš Grimspound / The Second Brightest Star laikų – toks lengvai melodingas, bet kartu ir ritmiškas progrokas su pompastika kūrinio gale. Labai faina gitara ypač aukštoj oktavoj kūrinio gale. 

Toliau einančios trys dainos yra mano ausimis silpniausios albume, bet jos vertos bent 9-eto, tai tas silpnumas labai jau reliatyvus. Tai vis tiek labai geros dainos. Un passage de reve – enigmatiškas gabaliukas, atrodytų praskiestas Tangerine Dream / Jean Michel-Jarre spalvomis. Prisonnier de l'aube melodingai pakili, primenanti itališką progroką. Ennio yra akivaizdžiai įkvėpta Ennio Morricone kompozicijų, tokia lėtai simfoniška vesterno atmosfera, bet su progroko apipavidalinimais. 

Albumas užsidaro dviem ganėtinai prog'iškomis siuitomis, kurios man abi paliko gan nemažą įspūdį. Quitter la meute bando išversti iš klumpių beveik industrinio metalo sunkumo rifada, bet tarp rifų slepiasi bliuzova, bet ir truputį prancūziško šansono spalvos turinti melodingo roko daina. Kulminacija paskutiniame dainos trečdalyje man keistai priminė Zucchero (gal labiau iš vokalinės manieros negu muzikos). Na ir titulinė daina, kuri startuoja kaip melodramatiška baladė, bet antrame trečdalyje pereina į melodingą sekciją su pavieniais atmosferiškais gitaros akordais, kas man priminė ankstyvesnius Marillion kūrinius panašiu stiliumi (pvz, Chelsea Monday). Ir tada trečiajame trečdalyje iš niekur kala didelis rifas su apokaliptine ritmo sekcija. Dar vienas aranžuotės atžvilgiu nuostabus momentas albume.

Albumas turi įvairios stilistikos dainų, kupinas labai gerų progrokinių aranžuočių ir su kiekviena perklausa vis gerėja mano ausiai. Galbūt Christiano beveik kalbamasis, užkimęs vokalas neskamba visiškai man artimai, galbūt yra kelios kompozicijos, kurios truputį paskęsta kitų puikių kompozicijų jūroj, bet tai labai įspūdingas darbas. Pradžiai rašau 9-etą su pliusu, bet galvoju ir apie 10-uką.