Danse Macabre
Duran Duran

Va čia tai helovyno vakarėlis. Gan literaliai – albumo tokia pagrindinė idėja. Kritikai albumą vertina gana vidutiniškai, su turbūt pagrindine mintimi, jog dviračio Duran Duran čia neišrado, stilistiškai konvencinis albumas su nenauja idėja.

Bet aš nežinau, ar čia mėnulio fazė tokia man veikia pastarąsias kelias dienas, ar iš tikrųjų šis albumas skamba absoliučiai fantastiškai. Tiesiog sonically (nežinau gero šio žodžio vertimo į lietuvių kalbą) man šis albumas yra 10 iš 10, albumo idėja šimtaprocentaliai atsispindi muzikoje, tai yra nuo pat albumo pradžios iki galo makabriškai skambanti, išjudinti klausytoją sėkmingai bandanti muzika. Nu gal su dviem išimtimis – apšilimu Nightboat ir galutine refleksija Confession In The Afterlife, kurios yra lėtesnes dainos, kurios skirtos klausytojui, kaip jau turbūt ir pasakiau, apšilti ir apmąstyti, kas ką tik įvyko. 

Man albumas skamba tiek gerai, kad iš septynių neoriginalių kompozicijų (šeši tikri koveriai ir dar viena – koverio fragmento ir senos Duran Duran dainos fragmento samplaika) beveik visos šiame kontekste skamba gyvybingai ir net prašosi geresnės už originalą etiketės. Kai kurios taip gerai pritaikytos šito albumo aurai, kad net neatpažinau pirmoje perklausoje (galbūt kaltas buvo ir mano menkas dėmesys, nes pirmą kartą albumo klausiau kažką kitko darydamas). Paint It Black neatpažinau, kad tai Rolling'ų koveris. Bury a Friend – kad tai Billie Eilish. Supernature originalo (Cerrone) net nežinojau. Taip pat nepastebėjau, kad Super Lonely Freak pradžia yra Lonely In Your Nightmare (iš Rio) perdirbinys – tai daug ką pasako apie mano prastą apsiklausymą Duran Duran diskografijoje. Bet iškart atpažinau Ghost Town, Rick James'o Super Freak fragmentą Super Lonely Freak dainos gale (dabar jau pagaliau ir dainos pavadinimo kilmė aiški), Spellbound iš Siouxsie repertuaro beigi legendinę Talking Heads'ų Psycho Killer. Bet vėlgi, jos neskamba kaip originalo kopijos. Spellbound ir Psycho Killer tokios gyvybingos ir smagios, kad tikrai norisi teigti, jog jos pranoko originalą (netgi buvau pasileidęs jų originalus ir jie man mažiau patiko). Supernature koveris skamba irgi labai gerai, sukompaktinta tai, kas yra originalo versijoje, kuri irgi labai gera. Aišku, negaliu Duran Duran duoti pilnos garbės, visgi muzikinės idėjos pusėje albumo tai svetimos, tačiau jos panaudotos maksimaliai efektingai. 

Bet sakyčiau, kad bendrai originalios kompozicijos gal net pranoksta koverius. Love voudou turi smagų reggae prieskonį 80-ųjų švelnaus synthpop'o fone. Black Moonlight yra stipresnis gitarinių funk'o prieskonių pripildytas postpunk'o šūvis. Secret Oktober 31st atsiduoda 10-uoju dešimtmečiu (Ordinary World hito fanai – čia jums subalansuota), ypač tie varpelių tembro helovyniški sintezai, kuriuos kažkaip labiausiai esu įpratęs girdėti grupės Sadist techninio metalo fone. Danse Macabre yra dar kraupiau, helovyniškiau ir unikaliau skambanti kompozicija. Confession In The Afterlife – puikus, svajingas albumo uždarymas. Ir labiausiai man įspūdį palieka visgi Nightboat – ta kompozicija prasideda paslaptingai, melodijoj daug disonanso, ji gerai paruošia mus visam šio albumo turiniui, ir man galiausiai išneša stogą, kai ties 1:30 stoja boso linija – viena riebiausių ir smagiausių 2023-ųjų boso linijų. Ir šaižūs antraplaniai sintezatoriai bei sunkūs gitaros rifai labai šauniai užpildo dainos atmosferą. 

Negaliu atsispirti šiam albumui ir jo daromam efektui. Kritikų pastabos irgi validžios, bet manau, kad kritikai čia pražiūrėjo the bigger picture, kaip sėkmingai albumas išpildo pirminę iškeltą misiją. Nesikuklinu ir 10-ies balų šiam darbu. 

7/10