Dehumanizer
Black Sabbath

Nors niekada gyvenime nėjau per Black Sabbath diskografiją taip pedantiškai kaip dabar, tačiau jau nuo seniai man Dehumanizer dainos gerokai išsiskyrė iš vėlyvesnės Black Sabbath epochos kūrinių. Ir aš šį albumą sukau daug kartų šiom dienom, ir aš tik galiu patvirtinti, kad man Dehumanizer yra neprastesnis negu praeiti du albumai su Dio. Aš šio albumo net klausausi truputį mieliau negu Heaven & Hell, nors galbūt jis man nepralenkia Mob Rules. 

Šis albumas turi geresnę instrumentuotę negu Tony Martin eros darbai – tas ypač justi boso segmente, kadangi šioje rolėje į grupę sugrįžo Geezer'is Butler'is – niekas prie jo boso linijų net nepriartėjo BS sudėtyje. Dio balsas čia skamba labai gerai, gal net geriau nei Mob Rules albume. Vinny Appice būgnavimas irgi labai labai solidus, įtvirtina gan sunkią šio albumo natūrą. 

Nors Dio yra sakęs, kad albumo bendra idėja yra tiesiog groti seną gerą rokenrolą su tokia jėga, kokia grupė spinduliuoja gyvai, bet visas dainų rinkinys išėjo pakankamai įvairus kompoziciškai. Nors garsų paletė ir siaura (gal ir produkcija truputį kiek suplota) ir tai yra pagrindinis ir gana nemažas albumo minusas, tačiau dainų rifuose ir struktūroje slypi tikrai gan įdomių dalykų, kurie gal ne taip gerai per produkciją atsiskleidžia (visai panaši problema, kurią jaučiu Heaven & Hell albume). Turime tikrai sunkių rifingų dainų kaip Computer God, Time Machine ir I. Turime daugiau į melodinius derinius sufokusuotas After All (The Dead) ir Letters From Earth. Too Late savo lėtūnišku melodingumu yra arčiausiai baladės tipo dainos albume. Sins Of The Father mano ausiai yra arčiausiai oldskūlinio rokenrolo esanti daina albume. Master of Insanity turi tikrai įmantrių rifų, kurie tarpusavyje gan įdomiai suvynioti į kompoziciją – primena klasikinį 70-ųjų hardroką su prog'o pėdsakais. TV Crimes – vos ne thrash'as. O albumą uždaro turbūt viena pikčiausiai skambančių Black Sabbath dainų Buried Alive – išgirdus tą rifą mano veidas iškart persikreipia, labai efektinga daina albumo uždarymui. 

Kas albumui suteikia daugiausiai charakterio, tai būtent tas piktumas, disonuojantis, per rifų harmoniją atsiskleidžiantis piktumas. Atrodo, kad kiekviena daina albume skamba vis pikčiau: man Computer God – After All (The Dead) – TV Crimes – Time Machine – Buried Alive yra kaip penki vienas kitą pranokstantys piktumo lygiai šiame albume. 

Dar vienas labai įdomus pastebėjimas: yra dvi muzikinės idėjos, iš kurių viena skamba bene kaip gryna Led Zeppelin kopija, o kita galbūt tiesiog panaši. Ant kopijos ribos man balansuoja Master of Insanity pagrindinis rifas, baisiai primenantis LedZep'ų The Wanton Song. Bet The Wanton Song yra bene kiečiausias rifas Physical Graffiti albume ir Master of Insanity šiame albume man taip pat sužimba, todėl nepykstu. O kita, mažiau panaši idėja: Letters From Earth, ypač antroje pusėje, bent jau atmosferiškai primena Achilles Last Stand. Bet vėlgi, tai mano mėgstamiausia LZ kompozicija, tai sunku pykti. Ir čia ne pabaiga, nes kitame albume Cross Purposes aš jau irgi radau bent vieną ledzepelinišką asociaciją, tai įdomu, kodėl jos pradėjo lįsti būtent 10-ajame dešimtmetyje – ar Iommi nejučiomis inkorporavo muzikinių idėjų, girdėtų savo jaunystėje, ar čia aš kažkokius vaiduoklius medžioju. 

Mėgstamiausios dainos: Master of Insanity ir Buried Alive. Silpnų dainų nėra, nors mažiausiai mėgstamos (vis tiek mėgstamos) yra Sins Of The Father ir Too Late (pastaroji man skamba per daug nukalta pagal Falling Off The Edge Of The World šabloną). Albumo žvaigžde nominuoju Geezerį Butlerį, jo bosas čia toks gyvybingas, pasiilgau tokio boso garso post-Born Again albumuose. Dio būtų close second pasirinkimas. Albumą vertinu stipriu 9-etu (vėlgi, produkcija, garsinė paletė ir tas galimas vienos kitos idėjos nusižiūrėjimas man susideda į tai, kad šis albumas nesužimba taip stipriai kaip tie, kuriuos vertinau 10-uku).