Digital Noise Alliance
Queensryche

Sutinku su Einaru, kad albumas, taip kablevęs per pirmą perklausą, kad net užmečiau 10, vėliau prarado savo šarmą ir susitraukė iki aptakaus ir neįsimintino dainų rinkinio. Iš viso albumo nenublanko tik "Hold On", kuri turi Empire atmosferos. Klausantis ir žiūrint klipą efektas didesnis. Labiau pastebiu instrumentų spalvas ir jų derėjimo prie vokalo subtilumus.

Būna albumų, kurių nesupranti iš karto, jie tau net skamba neįdomiai, bet po kelių papildomų perklausų tu juos prisijaukini. Daug retesnė yra ta albumų veislė, kuri iš pirmos perklausos skamba įdomiai, bet kai pradedi įsigilinti, supranti, kad ne taip jau tame albume daug kas ir patinka. Tai man šis Queensryche darbas būtent toks – paviršutinė perklausa sukėlė apetitą, o antra, trečia, ..., n-ta perklausa man parodė, kad negalėčiau išskirti vienos tokios stiprios dainos.

In Extremis: man patinka tas disonanso kupinas gitaros pragrojimas instrumentale, bet ar visa daina įsimintina? – ne itin. Lost In Sorrow yra ritmiškai vežanti daina, bet joje trūksta kažko ryškesnio kompozicine prasme. Dėl vieno nesiginčysiu: Queensryche dainų priedainiai vis dar yra penkių žvaigždučių arena rokas, šiame albume vis dar netrūksta vadovėlinių pavyzdžių. Ta pati Lost In Sorrow tam įprasminti tiktų, bet dar labiau – Behind The Walls. Did You! Ever! Love Me!? Kaip tu gali tokios jėgos nevertinti? Belieka tik įsivaizduoti, ką su šiomis eilutėmis padarytų jaunas Geoff Tate, nepaisant to, kad ir Todd La Torre skamba stipriai. Hold On yra dar vienas skambios dainos su įsimintinu priedainiu pavyzdys. Kompozicine prasme įmantrumo ne tiek daug (kas mane labiausiai ir liūdina šiame albume), bet jei reiktų gero pavyzdžio – Sicdeth yra daina, kurioje vyksta daug dalykų per nepilnas 5 minutes. 

Kaip bebūtų keista, mano bene mėgstamiausias numeris albume yra Billy Idol dainos koveris, kuris yra bonusas. Tikrai nesu didelis Billy Idol fanas, bet Rebel Yell tiek originale, tiek čia skamba gyvai ir ypač praskaidrina nuotaiką tie klavišai pradžioje – nieko tokio ryškaus nebuvo visame albume. Juk kažkas tokio padėtų išryškėti atskiroms dainoms albume ir jam iškart patapti gyvesniu. 

Man tai turbūt silpniausias albumas su Todd La Torre priešakyje. The Verdict ir Condition Human prisimenu kaip turinčius daug daugiau kompozicinės variacijos, net jei ne visi priedainiai buvo tokie skambūs kaip šiame albume. Todėl albumui rašau tik 8-etą.