Firescorched
Sadist

Aš Sadist pažįstu jau senokai, gerai esu susipažinęs su jų albumu Crust ir man visada Sadist buvo kaip geresnis techninio mirtmetalio variantas nei kad visų giriami Cynic. Man Sadist skambesys yra visiška pusiaukelė tarp Cynic ir Atheist ir juos iš pastarųjų dviejų grupių galbūt išskiria ryškesnės manipuliacijos su sintezatoriais. Tiesa, kažkaip nesu girdėjęs nieko iš naujesnės Sadist kūrybos, tai šitą albumą labai knietėjo perklausyti, kai užmačiau, jog jį ruošiamasi išleisti. Albumas tikrai nenuvylė: techniškas, sudėtingas skambesys, kuriam susigulėti reikia laiko. Kaip ir tikėjausi, jis nėra toks iškart įkrentantis į smegenis kaip Atheist, bet ir nėra toks efemeriškas kaip Cynic. Ypač man patiko albumą atidarančios dainos Accabadora ir ypač Fleshbound. Pirmoji turi labai smagias boso linijas, o antrosios priedainio rifas yra be konkurencijos mėgstamiausias momentas albume. Burial Of A Clown turi kvapą gniaužiantį rifą, Aggression Regression irgi palieka stipresnį įspūdį. Man kiek mažiau išryškėja Finger Food, Three Mothers And The Old Devil Father ir Trauma. Užtat albumas turi nusipelniusį finalą Firescorched, kurio pagrindinis rifas man yra didelis galvosūkis. Jis skamba labai nelygiai metrine prasme. Aš suskaičiuoju labai sudėtingą 7/8, kurį turbūt reiktų klasifikuoti kaip 14/8 (nes į šį intervalą papuola pilna rifo frazė), bet kadangi gitara ir būgnai groja tokius skirtingus dalykus, gali būti, kad ten yra kažkoks ultraakrobatinis sudėtinis metras ir turbūt nusišneku. Nors tolimesnės dainos dalys skamba kaip 7/4, tai gal ir nenusišneku. Man patinka tokios sudėtingos muzikinės frazės, neveltui prog'o gerbėjas. Apskritai Firescorched, ypač priedainyje, kai į priekį išlenda sintezatoriai, skamba gana panašiai į Crust albume girdėtus Sadist, kurie man labai patinka. 

Albumą vertinu 9 balais – yra stiprių dainų, yra silpnesnių dainų, bet visumoje palieka gerą įspūdį.