Fireships
Peter Hammill

Visiškai kamerinio skambesio albumas. Nepaisant karingo pavadinimo, jis be jokios agresijos, šiaip jau būdingos Hamiliui. Atidarančioji I Will Find You pati melodingiausia taiko į mainstream‘o zoną. Pati pradžia priminė Cat Stevens. Bumpsintis bosas ir gitaros nesudėtingi fintai netrikdo žaismingai pateikto pažado surasti ją vienintelę, sprunkančią nuo jo kaip kiškis. Smuiko, fortepijono, tylaus boso palaikoma romantinė daina Curtains man kažkodėl asocijuojasi su Paryžiaus kavinės atmosfera. Niūroka His Best Girl kaip tik mini pietų Prancūzijos pajūrį, kur neša nostalgiški atsiminimai Nabokovo tema. Oasis įtaigiai ant rytietiško kolorito saksofono leitmotyvo piešiama aistringa svaja. O štai vyro-moters santykių anatomija dainoje Incomplete Surrender skamba intymiai iki šiurpuliukų. Smuikas ir bosas ant vaiduokliško sintezatoriaus fono veikia hipnotizuojančiai. Man tai superinis gabalas. Titulinė daina pradeda antrą pusę ir tai jau girdėtas senas- geras Hamilis, kiek sujauktas ir komplikuotas. Saksofonas, gitara ir šiek tiek desperatiškas balsas piešia Nenugalimos Armados žuvimo panoramoje vykstančią galimai šeimyninę dramą. Kas tie mes, tikėję esą nedegantys? Filosofinio pamąstymo persmelkta Given Time turi fatalizmo atskonį. Melancholiška melodija be gyvybės teka į nebūtį. Tikrai nepatartina depresuojantiems asmenims. Tiesa, paryškinta gitara vienintelis šviesos blyksnis.

Fireships repriza nepriduoda nieko naujo, tik išplautą neryškų kontūrą kažko efemeriško. Ir tokiu pat metodu atlikta uždaromoji Gaia ketina užmigdyti klausytoją. Tačiau man patiko Hamilio filosofija, kad net menkiausias įvykis turi pasekmę ateityje. Visai Rėjaus Bredberio stiliumi. Kiekvieno iš mūsų pastangos, kad ir visai mažos, veikia Žemę.

Apibendrindamas albumą sau užfiksavau jį kaip naujai atrastą Hamilį. Tokio romantiko dar nebuvau klausęsis. Man šis albumas papuolė į porą su Roaring Forties, visai kitokio kolorito, skambančio kaip roko grupė, ir jų kontrastas buvo žavus Hamilio daugiabriaunio talento įrodymas. Myliu tokį Piterį jo 90-tų laikotarpyje.

10-ojo dešimtmečio Hammill'io, neskaitant The Fall of the House of Usher, nepažįstu. Tai Fireships girdėjau pirmą kartą gyvenime. Dvejopus jausmus keliantis albumas. Šiaip stilistiškai albumas gan artimas Out of Water, tik gal dar čiut atmosferiškesnis. Galvojau, jog albume bus daug gitarinio skambesio, kai išgirdau pirmąsias dainas I Will Find You ir Curtains, bet po to albumas pereina į labai atmosferinį, sintezatoriaus kupiną skambesį (neskaitant titulinės dainos). Bet man to erdvumo šiame albume ir per daug. Paskutinės trys dainos yra labiausiai atmosferinės ir yra lyg juodoji skylė, kuri išsiurbia visą likusį šio albumo įdomumą ir palieka prėską įspūdį. Nors Fireships yra puikiai išplėtota tipinė Hammill'io daina, kuri galėtų lygiuotis į ankstesnius ilgesnius jo opusus. Man taip pat labai patiko Oasis minimalizmas – jame yra ryškesnis ritmas nei kitose albumo dainose, aranžuotė turi savotišką orientalistinį atspalvį. Bet stipriausia daina – His Best Girl. Man tas niūrus, lėtas, bet melodingas skambesys priminė vieną mano mėgstamiausių dainų A Way Out iš ankstesnio albumo Out of Water, o ir tekstas nepėsčias: lyg iš tyrų Hammill'is kalba merginai moralą, kad josios turčius labiau vertina daiktus ir jų išorines savybes ir užmeta mintį, kad ir moterį jis lygiai taip pat gali iškeisti į jaunesnę. Tikrai netipinė romantinė istorija ir užtai ir verta mylėti Hammill'į – jis randa kitus kampus, iš kurių galima žvelgti į net ir labiausiai nuvalkiotas situacijas. Tiesa, ir Incomplete Surrender minimalizmas pusė velnio, bet manau, kad ta daina per ilga.

Tai visumoj mėgstu mažiau negu pusė albumo ir taip visai rimtai mėgstu (stipraus 9-eto ribose), bet daugiau nei pusė albumo man nedaro didelio įspūdžio ir verta 7-eto. Tai galutinis balas yra silpnokas 8-etas.