Fuse
Everything But The Girl

Nors apie Everything But The Girl kūrybą žinau vos šiek tiek daugiau nei vidutinis klausytojas (o vidutinis klausytojas žino tik didžiausią hitą Missing), bet sužinojęs, kad po 24 metų jie išleidžia albumą, laukiau ir norėjau perklausyti. Klausiau nemažai. Tai solidus, bet savotiškai saugus albumas. Visgi simpatiškas, man patinka lengva jo atmosfera su downtempiniais motyvais. Vietomis ji tokia rami, kad primena mano mėgstamą 2020-ųjų Ulver darbą Flowers of Evil (ypač kur ryškesnis sintezas, kaip dainoje No One Knows We're Dancing). O pačiais melancholiškiausiais momentais mintimis nuneša į Nick Cave & The Bad Seeds albumą Skeleton Tree (ypač dainoje Interior Space). Man labai apeliuoja toks atmosferinis aspektas, mėgaujuosi visoje albumo trukmėje.

Kuo nesimėgauju, tai tuo, kad dainos skamba ganėtinai panašiai ir joms sunku išsiskirti vienoms iš kitų. Kai kurias lengva asocijuoti su kažkuo: kaip ir minėjau, Interior Space labai erdvi, No One Knows We're Dancing turi saldų sintezą, Nothing Left To Lose – intensyviausia, Caution To The Wind – klasišką house'o ritmą turintis gabaliukas. Bet kitka pradeda lietis tarpusavyje: Time And Time Again, Lost, Forever, Karaoke – man jos visos keturios ganėtinai panašios kokybe ir charakteriu dainos. When You Mess Up išsiskiria savo efektais, kurie man kelia erzelį – vienintelė mažiau patinkanti daina albume, kad ir ji turi savo charakterį. Galbūt Tracey Thorn vokalas manęs neveža, jis truputį plokščias. Aišku, ji niekada nereiškė didelių vokalinių ambicijų, tuo labiau, kad ir šiam muzikos stiliui netinka, bet jaunystėje jos balsas turėjo daugiau spalvingumo nei dabar.  

Mano mėgstamiausios dainos: Nothing Left To Lose, Caution To The Wind, Interior Space. Balas šiam albumui: 8-etas.

7/10