Ghost in the Machine
The Police

Pradėjęs nuo Synchronicity, keliauju chronologiškai atgaline tvarka. Įtariu, kad jei Synchronicity bus mano mėgstamiausias The Police albumas, tai Ghost In The Machine bus numeris du, nes jis man labai nedaug nusileidžia prieš Synchronicity. Didžiausias šio pliusas yra produkcija – kiek esu girdėjęs iš The Police repertuaro, mane Ghost In The Machine dainų daugiasluoksnė produkcija visuomet labiausiai žavėjo. Riebus klavišinių garsas, bet ir neužgožta gitara, labai skaidrus būgnų garsas visose dainose, boso garsas irgi labai švarus. Nors Synchronicity albumo less is more produkcija irgi suveikė, bet bandau įsivaizduot albumą, kurio kūryba yra Synchronicity lygio, o produkcija Ghost In The Machine lygio. Idealus scenarijus.

Tačiau kūryba ne tokia subrandinta kaip Synchronicity. Labiausiai krenta į akis visas albumo vidurys: nuo Hungry For You iki One World (Not Three). Man šitas albumo gabalas stebėtinai išsiskiria iš albumo priekio ir galo tuo, kad jis yra neįtikėtinai vienodas. Tai penkios skirtingos ska ir punk paveiktos roko dainos, kurios yra be galo panašios tarpusavyje. Nors Hungry For You ir Too Much Information turi labai gerą groove'ą, tačiau to neužtenka. Demolition Man kenčia nuo gerokai per ilgos trukmės, o Rehumanize Yourself ir One World (Not Three) – tiesiog prastesnės to paties dalyko versijos. Tačiau už šio penkių kūrinių regiono viskas yra 10/10 arba labai arti to. Ypač pirmos trys dainos: kosmiškai gera Spirits In The Material World instrumentuotė, labai žaisminga Every Little Thing She Does Is Magic. Mano mėgstamiausia albumo daina ir top2 The Police daina – Invisible Sun. Tos dainos atmosfera yra absurdiškai gera, nors įžangoje praktiškai nieko rimto muzikine prasme nevyksta, bet tas ritmo pulsas, pastelinis sintezas, ramus gitaros rifas ir Sting'o lygiai toks pats tykus, neperspaustas vokalas. Atrodo, visi lenktyniauja dėl to, kuris pasiūlys patį minimaliausią garsą, bet toji lenktynė sukuria tą paveikią atmosferą. Tiesa, pirmajame priedainyje daina prasprogsta (puikus dinaminis sprendimas), o Summerso gitaros solo po antrojo priedainio – vau. 

Kalbant apie Summersą ir gitaros solo – jo parašyta Omegaman yra tokia panko daina, apie kurias gali svajoti ir tikros panko grupės. Labai jaučiasi Summerso ranka, disonuojantis rifas – jo vizitinė kortelė. Gitaros partija po antro posmo – skamba visiškai kaip guitar hero muzika, nors tai iš esmės tėra viena muzikinė frazė (kuri toliau skamba ir trečiosios dainos dalies antrajame plane). Tai vėlgi, geros produkcijos stebuklai. Dar reiktų paminėti, kad Omegaman žymi sintezatoriaus sugrįžimą į albumą – albumo viduryje jei ir būta sintezo, tai jis visiškai užgožtas gitaros ir sakso. Galbūt sintezatoriaus nebuvimas ir yra pagrindinė priežastis, kodėl vidurys skamba pažymėtinai silpniau nei albumo galai.

Secret Journey man primena tai, ką esu girdėjęs iš Zenyatta Mondatta – posmo motyvas voliojamas lėtu tempu, o priedainis neįtikėtinai skaidrus. Copeland'o būgnavimas ir Sting'o idėjos instrumentinėms pertraukoms toje dainoje neprilygstamos. 

Galiausiai, albumą uždaro Darkness, kuri patenka į mėgstamiausių dainų top3 albume. Albumo juodasis arkliukas, sakyčiau. Neįtikėtina produkcija, kaip sulieti pianino ir sintezatoriaus sluoksniai, kiek tas riebus bosas prideda – labai atvira, erdvi instrumentuotė. Synchronicity albume gyriau nekonvencinius The Police sprendimus mažoriškai atlikti liūdnas dainas ir minoriškai atlikti pakilias dainas. Darkness pasiūlo dar kitokį netikėtumą – nostalgiška ir liūdna lyrika, minorinė tonacija, bet tas atviras garsas ir išraiškingas Stingo balsas pakelia dainą iki bene šventiško pakilumo. Koks puikus albumo uždarymas. Ir dainos pabaigoje – labai panašus, reti sakso žvygtelėjimai, kokie ir Spirits In The Material World pradžioje. Sukuria konceptualaus albumo įspūdį, o aš dievinu, kai grupės albumą traktuoja kaip savitą struktūrinį vienetą, o ne šiaip dainų rinktinę. 

Nors tiek daug teigiamų dalykų pasakiau, deja, dėl albumo viduryje esančių trūkumų negaliu albumui rašyti 10. Verčiau stiprus 9-etas.

Kol kas tai mano pats klausomiausias The Police albumas.Puikios dainos