Albumas visiškai pateisinantis lūkesčius. Rolling'ai man yra hit & miss grupė, kuri kartais nuneša stogą, bet kartais neišspaudžia nė menkiausios emocijos, todėl gal ir mano lūkesčiai nebuvo ypač užkelti. Bet šitas albumas yra mėsingas, aštrus, generuojantis hormonų pliūpsnius klausytojo organizme, ne koks tai vanilla veteranų albumiukas.
Jame esama įvairovės, nuo pat labai tiesmuko, sauso bliuzo (Rolling Stone Blues beigi Dreamy Skies) iki sprogstamo hardroko (Bite My Head Off) su melodingesniais pasunkinto bliuzroko variantais šio spektro viduryje (Angry, Get Close, Whole Wide World, Mess It Up, Driving Me Too Hard). Yra Rolling'ams dažno boogie motyvo (kaip Live By The Sword), akustiškiau skambančių a la baladžių (Depending On You, Tell Me Straight). Sweet Sounds of Heaven išskirtiniausias numeriukas albume, stipriai atsigręžiantis į gospelą, truputį skamba kaip modernizuota, pompastiškesnė You Can't Always Get What You Want. Jei pastaroji mums asocijuojasi su tikru klasikiniu britišku choru, gitariška aranžuotė su pianinu ir vargonais, tai Sweet Sounds of Heaven turi didelį, riebų pučiamųjų skambesį ir visą tą peizažą skrodžiančias Lady Gaga vokalo improvizacijas, nuo kurios praktiškai neatsilieka 80-metis Jagger'is. Nors tam klasiškesniam 1969-ųjų bliuzavotam gospelui prijaučiu daug labiau, tačiau sau artimo šarmo randu ir Sweet Sounds of Heaven kompozicijoj.
Turiu albume ženklų favoritą – Whole Wide World. Didelis rifas, smagus gitaros garsas (ypač kur solo partijos), melodinga Jagger'io vokalo partija (ypač priedainyje) – viskas šioje dainoje man veikia, prarijau gerą kablį, ją prasukau dvigubai daugiau kartų nei visas kitas albumo dainas. Dėl pagrindinio albumo singlo Angry turėjau limituotą įspūdį, tačiau dabar man ji visai patinka. Patinka Mess It Up, labai nuotaikingas priedainis. Ir vėlgi, visada pirmame plane labai smagi pagrindinė gitara (visada sunku daryti išvadą, ar čia Richardsui labiau dėkot, ar Woodui, bet man tai skamba kaip kažkas daug artimesnio Richardso braižui). Patinka ir tas agresyvus Live By The Sword bugis.
Užtat nesu didelis Tell Me Straight fanas – skamba kaip menkai išvystyta daina, na ir Richardsas tikrai nėra nuostabus vokalistas. Daug mieliau girdėčiau dar vieną gerą gabaliuką su Jaggerio balsu. Galėčiau visai apsieiti be Rolling Stone Blues bliuzo standarto, dideliems bliuzo gerbėjams daug labiau rekomenduočiau Dreamy Skies. Apskritai yra toks švelnus jausmas, kad antra albumo pusė turi kažkiek mažiau svorio negu pirmoji. Ir tai turbūt būtų pagrindinė kritika šiam albumui.
Rašau stiprų 8-etą. Tačiau atsižvelgiant į padarytas pastabas ir išvadas, šis albumas tikrai galėtų pretenduot į 9-etą su papildomom perklausom.
Cia taip kaip Uzkalniui duot pavertint koncervus & lasinius & pashteta ( aisku su uogiene) kur undermenshai valgo jei piggiai randa. Ar nenukentes Sahja morale?
2023 m. gruodžio 27 d. 20:59:56
Albumas visiškai pateisinantis lūkesčius. Rolling'ai man yra hit & miss grupė, kuri kartais nuneša stogą, bet kartais neišspaudžia nė menkiausios emocijos, todėl gal ir mano lūkesčiai nebuvo ypač užkelti. Bet šitas albumas yra mėsingas, aštrus, generuojantis hormonų pliūpsnius klausytojo organizme, ne koks tai vanilla veteranų albumiukas.
Jame esama įvairovės, nuo pat labai tiesmuko, sauso bliuzo (Rolling Stone Blues beigi Dreamy Skies) iki sprogstamo hardroko (Bite My Head Off) su melodingesniais pasunkinto bliuzroko variantais šio spektro viduryje (Angry, Get Close, Whole Wide World, Mess It Up, Driving Me Too Hard). Yra Rolling'ams dažno boogie motyvo (kaip Live By The Sword), akustiškiau skambančių a la baladžių (Depending On You, Tell Me Straight). Sweet Sounds of Heaven išskirtiniausias numeriukas albume, stipriai atsigręžiantis į gospelą, truputį skamba kaip modernizuota, pompastiškesnė You Can't Always Get What You Want. Jei pastaroji mums asocijuojasi su tikru klasikiniu britišku choru, gitariška aranžuotė su pianinu ir vargonais, tai Sweet Sounds of Heaven turi didelį, riebų pučiamųjų skambesį ir visą tą peizažą skrodžiančias Lady Gaga vokalo improvizacijas, nuo kurios praktiškai neatsilieka 80-metis Jagger'is. Nors tam klasiškesniam 1969-ųjų bliuzavotam gospelui prijaučiu daug labiau, tačiau sau artimo šarmo randu ir Sweet Sounds of Heaven kompozicijoj.
Turiu albume ženklų favoritą – Whole Wide World. Didelis rifas, smagus gitaros garsas (ypač kur solo partijos), melodinga Jagger'io vokalo partija (ypač priedainyje) – viskas šioje dainoje man veikia, prarijau gerą kablį, ją prasukau dvigubai daugiau kartų nei visas kitas albumo dainas. Dėl pagrindinio albumo singlo Angry turėjau limituotą įspūdį, tačiau dabar man ji visai patinka. Patinka Mess It Up, labai nuotaikingas priedainis. Ir vėlgi, visada pirmame plane labai smagi pagrindinė gitara (visada sunku daryti išvadą, ar čia Richardsui labiau dėkot, ar Woodui, bet man tai skamba kaip kažkas daug artimesnio Richardso braižui). Patinka ir tas agresyvus Live By The Sword bugis.
Užtat nesu didelis Tell Me Straight fanas – skamba kaip menkai išvystyta daina, na ir Richardsas tikrai nėra nuostabus vokalistas. Daug mieliau girdėčiau dar vieną gerą gabaliuką su Jaggerio balsu. Galėčiau visai apsieiti be Rolling Stone Blues bliuzo standarto, dideliems bliuzo gerbėjams daug labiau rekomenduočiau Dreamy Skies. Apskritai yra toks švelnus jausmas, kad antra albumo pusė turi kažkiek mažiau svorio negu pirmoji. Ir tai turbūt būtų pagrindinė kritika šiam albumui.
Rašau stiprų 8-etą. Tačiau atsižvelgiant į padarytas pastabas ir išvadas, šis albumas tikrai galėtų pretenduot į 9-etą su papildomom perklausom.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2023 m. spalio 27 d. 08:15:41
8/10 - geras albumas
____________________
Under The Iron Sea