Happiness Not Included
Soft Cell

Tainted Love nėra mano mėgstamiausias 9-ojo dešimtmečio hitas. Bet mane link Soft Cell patraukė kitas dalykas – singlu ėjusi daina Bruises On My Illusions, kuri stilistiškai yra panaši į Tainted Love, tačiau su mažiau pompastiškos ir tas savotiškai tamsus Almond'o balso tembras labai dera prie to, ką duetas bando pasiekti instrumentine prasme. Ir bendrai paėmus, viso albumo atmosfera man tikrai patinka. Bet ta atmosfera yra sukurta įvairovės sąskaita – kai kuriose dainose į tą neperkrautą, simplistinį, tik vos vos melodiją išryškinantį skambesį buvo taip įsigilinta, kad jos ilgainiui pradeda skambėti pernelyg monotoniškai. Klasikinė problema new wave muzikoje. Pavyzdžiui, man patinka Polaroid skambesys, bet pačią dainą aš kirpčiau perpus. Polaroid tekstas šiaip jau labai vaizdus ir nostalgiškas, bet galiausiai pradeda nervinti, kai jis kartojasi antrą kartą be jokios esminės priežasties. Polaroid būtų puiki 2 ar 2,5 minutės daina, labiau ir su new wave filosofija sutiktų toks sprendimas. Nighthawks pagrindinis motyvas man irgi labai patinka, bet man norisi, kad jis į kažką prasmingo evoliucionuotų, visgi 5 minutės monotonijos mano smegenims nepatinka. 

Yra ir kitų nežymių niuansėlių. Purple Zone skamba taip ikoniškai, kad nurieda žemyn banalumo šlaitu. Vien mūsiškai B'Avarai tą pačią akordų progresiją turbūt panaudojo dviženklį skaičių kartų. Tranquiliser yra vienu metu slegianti ir kiek kvailoka daina. Tokia šabloniška depresūcha tekste, o muzika beveik deliuziškai pakili, tiesa, kažkodėl girdžiu per daug Oldfield'o Tubular Bells (nes yra ir patys tubular bells panaudoti, o priedainio akordų progresija įtartinai panaši į vieną žymiausių tos kompozicijos motyvų). New Eden užliūliuoja, šios dainos melodija pati iš savęs nėra tiek įdomi, kad ištemptų 6 minutes. Visgi, jei jau prakalbom apie ramesnes dainas, tai I'm Not A Friend Of God melodija labai puikiai suspindi pasirinktame skambesyje, nes ji paprasta kaip 2x2, bet suskamba šviežiai. Tiesa, ta pati problema su šia daina – ji yra pervystyta. 

Mano mėgstamiausios kompozicijos albume turbūt yra Happy Happy Happy ir Bruises On My Illusions. Nežinau, gal greitesnis abiejų dainų tempas, aiškiai skambanti perkusija ir riebus sintezatoriaus skambesys, bet būtent šios dvi dainos išryškėja įdomiausiai iš visos albumo medžiagos. O bendras balas albumui tebūnie silpnesnis 8-etas.