I and II
John Frusciante

Man nuoširdžiai nepatinka šis albumas. Nors niekada neprieštarauju geram ambientui, drone'ui ar noise'ui, šitas Frusciante eksperimentas man yra tiesiog pointless muzika, nevedanti niekur, neturinti pradžios ir pabaigos, neturinti jokio progreso. Tiesiog pasirinkta tam tikra garsų paletė ir ji tyrinėjama gerokai per lėtai, per vangiai ir per ilgai. Galbūt įsivaizduočiau tai kaip visai vidutinį drone muzikos albumą, jei kiekviena iš kompozicijų būtų sutrumpinta iki 2-3 minučių, bet kai išsitempia iki 10 ar net 16 minučių – sorry, ne. Neveikia nei kaip fonas, nei tuo labiau kaip aktyvaus klausymo muzika. 

Man šis albumas yra opozicija mano labai mylimiems John Cale 7-ojo dešimtmečio eksperimentams, ypač Sun Blindness Music. Sun Blindness Music yra 43 minučių įrašas, kur vargonu nenutrūkstamai atliekamas vienas vienintelis akordas. Bet dinamika išgaunama keičiant to akordo voicing (nežinau net, kaip šį terminą lietuviškai išversti), t.y. papildant jį natomis ar nuimant nuo jo natas. Kūrinys be akordų progresijos, bet su neįtikėtinai daug, turint omeny šį faktą, dinamikos, ir todėl jis man patinka. Šiame albume irgi kompozicijos yra didžiąja dalimi vienakordes... jei kai kuriose kompozicijose išvis įmanoma kažkokią toniką atrasti, pavyzdžiui, nesu tikras, ar Galvation apskritai turi kažkokį akordą, tai gan atonalus eksperimentas su vos ne baltu triukšmu.

Bet iš to minimalistinio požiūrio į harmoniją niekas nepavyksta, kompozicijos skamba statiškai, neužčiuopiu jokios dinamikos daugelyje iš jų. Na, gal išskirčiau dvi: Unitiled ir Sluice. Unitiled yra turbūt daugiausiai dinamikos turintis įrašas, nes antroj pusėj palaipsniui spalvos įneša antras sintezatorius, kuris įneša gyvybės virš pakankamai negyvos pirmo sintezatoriaus linijos. O Sluice gal ir mažiau konstruktyvus kūrinys nei Unitiled, tačiau dinamika savotiškai atsiranda konfrontuojant vėlgi dviem instrumentinėm linijom – viena palaiko žemadažnius, bene vėjo ošimo garsus, bet kita leidžia frontą spalvingų aukštatonių garsų. Įdomu tai, jog Galvation turėjo panašių žemadažnių trūkčiojančių, radijo signalo gaudymą primenančių garsų, bet kadangi jie neturėjo sau opozicijos, jie mane tiesiog psichiškai veikė ir Galvation dėl to man yra sunkiausiai pakeliamas kūrinys albume. 

O, pavyzdžiui, apie Golpin, MK 2.1, Pyn ir Blesdub Dot (originaliam :II. CD įraše šie keturi kūriniai yra iš eilės albumo pradžioje) galiu pasakyti tik tiek: keturi skirtingi to paties sintezatoriaus tembrai ir nieko daugiau. Šis bei tas su garso lygmeniu gal ir keičiama bei šen bei ten išlenda antra sintezo linija (Golpin turbūt ryškiausiai tas jaučiasi), bet tai nekeičia esmės, kad kompozicijos skamba nykiai, joms trūksta ir spalvos, ir dinamikos.

Frusciantei šįkart eksperimentas nepavyko, galiu pasiūlyti daugiausiai 4 balus.