Čia Ghost nors ir drąsiai eina su savo vizija, bet muzikaliai dar nėra susigulėję. Aišku, jau ir čia esama to Blue Oyster Cult primenančio sunkaus roko, bet yra kažkoks stoner/doom tamsus elementas, atėjęs iš jau modernios alternatyvos. Skamba gan tamsiai, bet grupės ideologijai toks skambesys puikiai tinka. Kita vertus, tas bandymas būti tamsiai galbūt yra kiek dirbtinas ir nuo jo nukenčia dainos. Kai kurios dainos sutvertos skambėti šiuo stiliumi (Per Aspera Ad Inferi ir Year Zero mano favoritai, bet ir Secular Haze, Ghuleh/Zombie Queen, Depth of Satan's Eyes skamba visai neblogai). Tačiau, pavyzdžiui, Jigolo Har Megiddo, Idolatrine, Body And Blood, man nepasirodė labai vežančios ar įsimintinos dainos. Bet toks jausmas, kad šiek tiek kitu stiliumi jas sugrojus jos pražystų naujom spalvom, nes jos neskamba kaip blogai parašytos dainos. Jos labiau skamba kaip blogai atliktos dainos. Jau klausantis Secular Haze galima nujausti, kad albumas vingiuos, vingiuos ir nuvinguriuos klystkeliais. Būtent dėl to, kad ne visai muzikaliai ištemptas potencialas, kurį savyje turi dainos, rašau 8 balus šiam albumui. Manau, kad Ghost smarkiai patobulėjo su Meliora.
Aš dabar apskritai mėgstu nagrinėti Camel. Idealiai tinka vakarais klausytis man. Ir man yra sunki užduotis išsirinkti mėgstamesnius jų albumus, nes apskritai myliu jų skambesį. Bet galbūt pavyks tai padaryti šiomis dienomis kaip nors.
Kaip, beje, ir The Single Factor. Albumas, kurio kadais nebaisiai mėgau (ir daugelis jo nevertina už supopsėjimą), bet paskutinius kelis metus man tai yra nuotaiką pakeliantis lengvas klausinys. 2023 remasteris to albumo puikios kokybės.
Tu labai man artimus dalykus paskutiniu metu klausai Rain Dances be galo artimas man Camel albumas. Ne pats geriausias objektyviai, bet galimai tas albumas, kurį labiausiai mėgstu užsidėti grotuve.
Šiaip apskritai ankstyvesnė kūryba man gan stipriai skiriasi. Gal tiesiog galima vadinti brandumu su metais, panašiai kaip dabar The Cure naujausias albumas brandus ir stipriai kitoks, palyginus su ankstyvaisiais.
Aš tai vat vakar trumpam pasinėriau į diskografijos nagrinėjimą, bet daugiau ankstyvesnės. Naujesnei dar reikėtų vėliau skirti laiko. Bet Ghosteen be abejo jaučiasi kaip išskirtinis albumas, net be didesnių lyginimų.
Nickas ir chebra labai mane poliarizuoja... jie turi labai vidutiniškų dainų įvairiuose albumuose, kurios manęs visai nejaudina. Bet tada iš niekur nieko mane nutrenkia tokiais briliantais kaip Wonderful Life, Jesus Alone ir Spinning Song.
Aš buvau smarkiau pasinėręs į blogų sėklų diskografiją 2022 vasarą (būtent kai Vingyje jie koncertavo). Tai turiu pripažint, iš modernesnių albumų man Ghosteen pasirodė stipriausias. Deja, nutrūko diskografijos klausymai nepriėjus klasikinių albumų.
2021 m. gegužės 3 d. 18:49:37
Čia Ghost nors ir drąsiai eina su savo vizija, bet muzikaliai dar nėra susigulėję. Aišku, jau ir čia esama to Blue Oyster Cult primenančio sunkaus roko, bet yra kažkoks stoner/doom tamsus elementas, atėjęs iš jau modernios alternatyvos. Skamba gan tamsiai, bet grupės ideologijai toks skambesys puikiai tinka. Kita vertus, tas bandymas būti tamsiai galbūt yra kiek dirbtinas ir nuo jo nukenčia dainos. Kai kurios dainos sutvertos skambėti šiuo stiliumi (Per Aspera Ad Inferi ir Year Zero mano favoritai, bet ir Secular Haze, Ghuleh/Zombie Queen, Depth of Satan's Eyes skamba visai neblogai). Tačiau, pavyzdžiui, Jigolo Har Megiddo, Idolatrine, Body And Blood, man nepasirodė labai vežančios ar įsimintinos dainos. Bet toks jausmas, kad šiek tiek kitu stiliumi jas sugrojus jos pražystų naujom spalvom, nes jos neskamba kaip blogai parašytos dainos. Jos labiau skamba kaip blogai atliktos dainos. Jau klausantis Secular Haze galima nujausti, kad albumas vingiuos, vingiuos ir nuvinguriuos klystkeliais. Būtent dėl to, kad ne visai muzikaliai ištemptas potencialas, kurį savyje turi dainos, rašau 8 balus šiam albumui. Manau, kad Ghost smarkiai patobulėjo su Meliora.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas