Inviolate
Steve Vai

Pirma albumo pusė: o, dėdė Steve'as sugeba su gitara išgauti įdomių garsų ir sugroti struktūruotų rifų, kurie nušviečia kompozicijas daug skaidresnėm spalvom. Antra albumo pusė: vėl tas pats amorfinis gitaros dievukams būdingas noodlinimas, kur vienintelis dalykas, kas turi logiką, yra kažkokia harmoninių kitimų seka (o dažnai ir ji būna užsukta taip, kad klausytojui pasidaro nesuprantama). Sandman Cloud Mist yra tiesiog tobulas pavyzdys, kodėl man šitas techninės gitaros meno studijos žanras nepatinka – ten būgnai groja absoliučiai beleką, rifuojama per absoliučiai belekokias natas, vienintelis dalykas, kurį galima išgirsti, tai kas kelis taktus perėjimas iš vieno akordo į kitą (daugiausiai savo netreniruota klausa girdžiu kvartas). Greenish Blues man yra kaip geresnė Sandman Cloud Mist versija – toje kompozicijoje bent jau yra tas tipinis bliuzo jausmas, kuris bent kažkiek jaudina. Avalancha beveik praskaidrintų antrąją albumo pusę, nes turi tikrai efektingų rifų, bet jie vėlgi pranyksta bereikšmių improvizacijų virtinėje. Knappsack pirmoji pusė irgi skambėtų neblogai, jei ne tie siaubingi elektroniniai būgnai, o ir ties viduriu kompozicija irgi nuvažiuoja nuo bėgių. Candle Power – labai keista improvizacija, net nežinau, ką apie ją manyti. Su visais tais greitais, bene džiaziniais pragrojimais ir besikeičiančiu tempu norisi praktiškai tą vadinti avangardu. 

Mano mėgstamiausios kompozicijos yra pirmosios trys. Little Pretty skamba kaip Mahavishnu Orchestra metalo režime – labai vingrus, patrauklus ausiai skambesys. Bet dar smagesnės yra Teeth Of The Hydra bei Zeus In Chains. Teeth of the Hydra, kaip ir kitos kelios kompozicijos, irgi yra savotiškas bliuzas, bet su labai erdvia atmosfera – labai atviras pirmaplanės gitaros skambesys su kitos gitaros overdub'ais sukuria beveik space roko įspūdį. Ir per visą tą atmosferą Vai gana skoningai, be jokių keistumų soluoja, įterpiant momentinių soluočių bosui ar dar kitokioms gitaroms. O Zeus In Chains man yra kompozicija, kurią beveik galėčiau vadinti daina, nes ji turi aiškiausiai apibrėžtą struktūrą. Ir jai formą suteikia riebus, metalinio skambesio rifas, papildytas skambiu sintezatoriumi. Jausmas beveik klausantis Dream Theater su Sherinian'u prie klavišu. 

Taigi, albumas man labai bipolinis – pradžia beveik į dešimtuką, bet albumas užsidaro stebėtinai silpnai. Todėl mano balas bus vidutiniškas: 7-etas su pliusu.