Lightbringer
Rival Sons

Šitas albumas dar geresnis negu Darkfighter. Jis yra aukštos kokybės nuo pradžios iki galo ir neturi to labai vidutiniško viduriuko, kurį turėjo Darkfighter albumas. Nors atmosferiškai labiau patraukiančias dainas radau Darkfighter'yje (Bright Horses, Mirrors), bet Lightbringer turi kompleksiškesnio, įmantresnio, aštresnio skambesio, kuris irgi esant atitinkamai nuotaikai yra ne mažiau įdomus.

Titulinė daina Darkfighter yra geriausia daina albume. Labai įvairialypis akustinės gitaros skambesys, kurį labai smagiai komplementuoja subtili perkusija. Vokaliai kūrinys irgi labai patrauklus. Priedainyje, stojant stiprioms elektrinėms gitaroms, išgirsti panašią atmosferą į Led Zepp'ų In My Time of Dying (katra yra viena mano mėgstamiausių sunkaus roko dainų apskritai). Daugiau nei dviejų minučių trukmės soluotė kompozicijos viduryje labai turininga, tanki savo instrumentuote, kurioje vėl girdime akustinės ir elektrinės gitaros interplėjų, o galiausiai išgirstame ir smagų vargoną, dar smagesnį negu praėjusį albumą atidarančioje Mirrors. Ir mano mėgstamiausias momentas yra tada, kai viskas nurimsta, stoja disonuojanti įžanginė tema, kurią staiga kaip iš niekur atgartoja griausminga metališka gitara. Distortion'as toks baisus kaip kokiam juodmetalyje. Nuo to rifo net iš klumpių iškrenti. Na ir trečias posmas su priedainiu ir finalu efektingai užbaigia šią turiningą muzikinę kelionę.

Iškart po to sekanti Mercy taip pat labai gera daina. Ritmika panašiai sinkopuota kaip visai neseniai klausyto Nothing But Thieves naujausio albumo dainoje Pop The Balloon, kuri man labai patiko. Rife yra aiškus fanko elementas. Vėlgi, subtiliai, bet ne taip erzinančiai kaip Greta Van Fleet primena Led Zeppus, tik šįkart labiau kažką iš Houses of the Holy albumo. Ir labai skambus vokalinis pasirodymas. Ir puiki gitaros solo šioje dainoje. Panašiais epitetais galima įvardyti ir Sweet Life – joje gal ryškiau bliuzinis elementas išreikštas, bet vokaliai priedainyje Jay Buchanan'as tiesiog plėšo erdvėlaikį (o gal garsalaikį šiuo atveju?). Gal tokia balso spalva ir jėga man net kiek per intensyvi. O tarp Mercy ir Sweet Life įsiterpia gerokai melodingesnė, praktiškai baladė Redemption. Gal ne pats mėgstamiausias kūrinys, bet vėl negali ignoruoti to puikaus elektrinės gitaros-akustinės gitaros susigrojimo. 

Before The Fire yra dar viena labai gera daina albume. Man ji savo skambesiu labiausiai priminė tai, ką girdėjau Darkfighter albume – vis dar vingrus, bet truputį labiau suvaržytas, ne toks atviras ir emocingas skambesys kaip kitose šio albumo dainose. Galbūt tokią atmosferą įveda kiek statiškesnė gitara, kuri padeda išryškėti bosui ir visam harmoniniam dainos dėmeniui (matyt dėl to ši daina turi tokią užkrečiančią ir įsimintiną melodiją). 

Man tik truputį liūdna, kad albumą uždaro Mosaic, kuri, mano nuomonė, yra silpniausia daina albume. Ji charakteristiškai gan panaši į Redemption, bet pastaroji kažkaip daug ryškiau išspinduliuoja emocijas. Mosaic melodijos klausantis labiau lenda mintis, kad ji pakankamai persaldinta ir nuvalkiota, o ne kad ji emociškai kažkaip paliečianti. Net jei ir galėčiau toleruoti Mosaic buvimą albume, tai ją sukeisčiau vietomis su Redemption – pastaroji būtų labiau vykęs closer'is. 

Albumą vertinu 9 balais. Paliko gerą ir ryškų įspūdį, suteikiantį vilties, kad yra tikros gitarinės ir masėms patrauklios roko muzikos ir XXI amžiaus 3-iajame dešimtmetyje.