Look at You Now
The Flower Kings

Aš jaučiuosi kiek atsiribojęs nuo kelių pastarųjų The Flower Kings albumų. Grupė šiuo laikmečiu dirba kaip pašėlusi, jei gerai prisimenu, kažkur skaičiau Roine Stolt pasisakymą, kad kovidinis karantinas buvo geras stimulas atsidėti studijinei kūrybai. Ir matau, dar vis koja ant gazo padėta. Visi tie albumai, padaryti kovidiniu ar post-kovidiniu laikotarpiu (Islands, By Royal Decree ir šis) yra geri, bet skamba gan vienodai, yra daug vidutiniškos dinamikos kompozicijų, kurios tarpusavyje neišsiskiria, nors dekomponuojant atskirai, man patinka ir charakteringas Stolt gitaravimas (jo gitaros tono ir stiliaus su niekuo nesumaišysi), ir klavišai dažnai skamba nuotykingai ir mėgstu pagirti riebias boso linijas, kurias iki Islands gamino Jonas Reingold, o dabar prie grupės grįžo Roine brolis Michael. Visgi visuma man nesusikompiliuoja į įsimintiną patirtį ir tai tampa problema. Paskutinis pagirtinis The Flower Kings albumas buvo jų sugrįžimas po ilgesnės pertraukos – 2019-ųjų Waiting For Miracles, kurį nuolatos sukau, nes jis buvo pilnas skirtingą charakterį turinčių kompozicijų. O po šio darbo viskas skamba vis vienodžiau, vienodžiau ir vienodžiau. Lyg ir norėtųsi, kad The Flower Kings paimtų ilgesnę pertrauką ir stipriau padirbtų prie visų tų dainų aranžuočių. 

Štai Seasons End. Viena mano mėgstamiausių kompozicijų albume, nes ji turi daug charakteringų pokyčių. Kurie tampa ir kompozicijos palaima, ir pragaištimi. Nuo maždaug 1:30 iki 1:55 trunka įdomus, vingrus instrumentinis break'as, vėliau papildomas dvieiliu. Vos po 15 sekundžių (nuo maždaug 2:10), stoja nuostabus motyvas su sinkopuotu ritmu – vienas įsimintiniausių momentų albume. Iš šio motyvo būtų galima visą kompoziciją pastatyt turbūt. Bet ties 2:20 jis jau pasibaigęs ir einama prie naujos operos. Ta kaita sukuria amorfiškumo įspūdį, ir atrodo, kad mažiau įdomūs motyvai vystomi ilgiau, o creme de la creme momentai trunka gan trumpai. 

Panašiai su tituliniu gigantu Look At You Now. Nors įžanginė sekcija gan vidutiniška, mano susidomėjimas pradeda kilti ties instrumentine sekcija trečiojoje minutėje, o esminis momentas – ties 3:10 stojanti sekcija. Labai riebų bosą, nuostabų melotroną antram plane turinti, ritmiškai gyvybinga sekcija. Ir kokie puikūs vokalai toje sekcijoje. Laimei, ši sekcija išsilaiko geras dvi minutes. Man vien šios sekcijos užtenka, kad patiktų visa kompozicija, nors visumoj ji ne stebuklas, The Flower Kings moka komponuoti daug geriau.

Prie įdomesnių kompozicijų išskirčiau gan eklektišką instrumentalą Dr. Ribedeaux. Vėlgi, labai daug dinamikos toje kompozicijoje, kur jau jautresniam klausytojui tai gali suveikti kaip kantrybės testas, tačiau man tai buvo pakankamai linksma progroko kelionė. Toks trumpas, bet turiningas trijų minučių trip'as. Ir dar gal išskirčiau Scars kaip labiausiai savo vietoj kompoziciją, kuri turi ašinę melodiją, vyraujančią visoje dainos trukmėje. Ir ta melodija visai smagi. Gal ne pati įsimintiniausia, bet sulig ja linguot galvą tikrai galima.

Albumui rašau 8 balus. Vis dar laukiu kažko panašiai novatoriško kaip Waiting For Miracles ar dar senesnis darbas Banks of Eden.