MAD!
Sparks

Sparks su Hippopotamus padarė gerą sugrįžimą po šiokios tokios pertraukos, ten buvo įkvepiančių melodingų dainų su modernia produkcija (kaip Edith Piaf Said It Better Than Me), bet ir senesnę kūrybą primenančių orkestrinių art pop dainų kaip Hippopotamus. Ir tas derinys darė įspūdį. A Steady Drip, Drip, Drip į šitą formulę įnešė daugiau alternatyvesnių roko atspalvių. Bet The Girl Is Crying In Her Latte buvo lite tos pačios formulės versija, o Mad – very lite versija. Albumas skamba gana derivatyviai ir formuliškai lyginant su Hippopotamus, net jei per melodijas ir pasirinktą muzikinę paletę Sparks'ai išlaiko savo quirkiness. Tos dainos, kurias vadintume švelniai melodingais pop himnais, čia yra My Devotion ir Drowned In A Sea Of Tears... pirmoji stačiai nuobodi, antroji turi geresnę aranžuotę, bet vis tiek palyginus nebaisiai įsimintina. Orkestrinis muliažas: I-405 Rules – arčiau klasikinio Sparks skambesio parodijos negu tęsinio. Don't Dog It truputį daugiau fokusuota į elektroninio pop elementus, bet yra geresnė panašaus žanro versija. Didžiausią džiaugsmą randu minimalistiškai atmosferinėje In Daylight (kuri primena lengvesnius Kraftwerk kūrinius kaip The Hall of Mirrors) bei daugiau rokinių spalvų a la Drip Drip Drip turinčiose Hit Me, Baby (kažkodėl jaučiu John Cale aurą šitoj dainoj) ir Running Up A Tab... (riebus sintezas su labai skoningu, vietomis grėsmingai skambančiu antraplaniu gitaravimu – čia man stipriausios asociacijos su 10cc kūryba). Bet nei viena iš šių dainų nėra toks užvedantis poprokinis pianino, elektronikos ir gitaros tandemas kaip, pavyzdžiui, One For The Ages. 

Iš pradžių ketinau rašyti 7-etą, bet stipresnį ryšį su albumu atradau po papildomų perklausų. Deja, vis tiek ne pats labiausiai įkvepiantis Sparks darbas. 8-etas su daug minusų.