Įdomios stilistikos albumas. Čia progresyviam apvalkale apsijungia sunkus rokas/metalas, bliuzroko natūrai labiau tinkantys vokalai ir netgi šiek tiek užuominų į grunge stilistika (progresyvus grandžas skamba kaip oksimoronas). Tiesa, lygiai kaip ir pompastiškesnis pirmtakas Psychotic Symphony, taip ir šis kiek stokoja ryškesnių akcentų – ilgosios dainos kiek per daug ištęstos, nes kažko naujo vis nepasirodo, ypač tas pasijaučia klausant New World Today, nes atrodo, jog nieko naujo nuo to, kas jau girdėta šiame albume. Tiesa, pirmas išsikvėpimo požymis atsirado kai išgirdau Fall to Ascend ir Ressurection Day. Abi turi tą pačią nuobodžią struktūrą su daug instrumentuotės antroje dainos pusėje, kas jau netikėtai primena antrąjį albumo kūrinį Wither To Black (kuris išties daug ryškesnis už pastaruosius du). Todėl realiai galima teigti, jog man antroji albumo pusė yra pirmosios pusės išsikvėpusi kopija. Arba paprasčiau tariant – albumas greit pabostantis nepaisant stipraus skambesio.
Vat dėl skambesio tai kibti tikrai negali, čia Sons of Apollo stiprioji pusė. Šis albumas šiuo aspektu man daug labiau patinka nei Psychotic Symphony. Čia aiškiai brėžiama linija, jog tai bus galingas sunkus rokas su užuominomis į progmetalį, bet ir su cinkeliu alternatyvos. Čia Sherinian'as laikosi tos pačios doktrinos (už ką jį labai mėgstu): kad klavišiniai būtų galios instrumentas (power instrument), ne mažiau ryškus nei gitara. Gitarinė muzikos dalis visgi labiau apeliuoja alternatyvos mėgėjams nei prog'o, meistriškumo ar ekstensyviom solo gitara nespinduliuoja, verčiau renkamasis sunkus, bet kalantis rifas, lydimas Portnojaus kaip visada gan kompleksiškos ritmikos. Tiesa, vietomis, kur ir mušamųjų, ir gitarų partijos paprastos, viskas darosi pernelyg panašu į įprastą alternatyvaus roko grupę (kai kurie apžvalgininkai net lygina su Nickelback, bet aš nuo tokio drąsaus teiginio susilaikysiu). Kažkaip Dream Theater - Train of Thought man daug mielesnis alternatyvos/progmetalio dermės pavyzdys. Labiausiai kalta dėl to turbūt yra Sons of Apollo lydinti progresyvo etiketė, o galbūt ir Sherinian, Portnoy atsinešta prog'inė patirtis. Jie galbūt daugiau iš savęs išspaustų atsisakę replikuoti progresyvines formas, kurios nelabai veikia čia. Vėlgi, New World Today yra geras neįdomaus, ilgo, per daug fragmentuoto kūrinio pavyzdys. Bet čia vėl nenoriu sudaryti neteisingo įspūdžio, nes tuo pat metu New World Today turi be galo gerų instrumentinių momentų, tiesiog trūksta kohezijos tarp jų.
Kadangi yra nemažai kritikos, norėtųsi nerašyti aukšto balo, tačiau pirma albumo pusė visgi originali ir stipri. Goodbye Divinity prasideda neužmirštu Sherinian sintezatoriaus momentu (visai kaip DT - New Millenium) ir juo ir baigiasi, tiesa, vidurinė ir pagrindinė dainos dalis yra gana paprasta. Wither To Black yra tikrai kieta sunkaus roko, prog'o ir grunge'o sintezė, visai taikliai Bumblefoot'o uždavinta "Rushgarden". Mano favoritas albume yra Asphyxiation, kuris turi tokio industrinio poskonio ir aštraus rifavimo, tiesiog ta unikali dainos natūra ją išryškina visame albume. Desolate July yra visai solidi bliuzrokinio tipo baladė. Dėl šių keturių dainų drįstu albumui rašyti 9 balus.
Silentist, viskas su laiku. Mėgstu 10cc, dažnai jų klausau, bet stengiuosi nepadauginti su mažaverčiais komentarais. Kai turiu kažkokią vertingą mintį apie klausomą dainą, tada jau nepagailiu savo laiko ir rašteliu komentarą.
Rūta, taip, nemokamas Spotify turi fiksuotą maišymo režimą, neįmanoma klausytis dainų iš eilės. Todėl nemokamas Spotify yra iš esmės useless dalykas (bent jau man, kuris daug ko klauso albumais ir preferably be reklaminių intarpų)
malia, INXS - Disappear ketvirtą dieną iš eilės? Gera daina, bet negi taip nėra idėjų kažką kitokio pasiūlyti? Tikrai atsibosta ir nuvilia tokie siūlymai
2020 m. lapkričio 17 d. 20:09:30
Įdomios stilistikos albumas. Čia progresyviam apvalkale apsijungia sunkus rokas/metalas, bliuzroko natūrai labiau tinkantys vokalai ir netgi šiek tiek užuominų į grunge stilistika (progresyvus grandžas skamba kaip oksimoronas). Tiesa, lygiai kaip ir pompastiškesnis pirmtakas Psychotic Symphony, taip ir šis kiek stokoja ryškesnių akcentų – ilgosios dainos kiek per daug ištęstos, nes kažko naujo vis nepasirodo, ypač tas pasijaučia klausant New World Today, nes atrodo, jog nieko naujo nuo to, kas jau girdėta šiame albume. Tiesa, pirmas išsikvėpimo požymis atsirado kai išgirdau Fall to Ascend ir Ressurection Day. Abi turi tą pačią nuobodžią struktūrą su daug instrumentuotės antroje dainos pusėje, kas jau netikėtai primena antrąjį albumo kūrinį Wither To Black (kuris išties daug ryškesnis už pastaruosius du). Todėl realiai galima teigti, jog man antroji albumo pusė yra pirmosios pusės išsikvėpusi kopija. Arba paprasčiau tariant – albumas greit pabostantis nepaisant stipraus skambesio.
Vat dėl skambesio tai kibti tikrai negali, čia Sons of Apollo stiprioji pusė. Šis albumas šiuo aspektu man daug labiau patinka nei Psychotic Symphony. Čia aiškiai brėžiama linija, jog tai bus galingas sunkus rokas su užuominomis į progmetalį, bet ir su cinkeliu alternatyvos. Čia Sherinian'as laikosi tos pačios doktrinos (už ką jį labai mėgstu): kad klavišiniai būtų galios instrumentas (power instrument), ne mažiau ryškus nei gitara. Gitarinė muzikos dalis visgi labiau apeliuoja alternatyvos mėgėjams nei prog'o, meistriškumo ar ekstensyviom solo gitara nespinduliuoja, verčiau renkamasis sunkus, bet kalantis rifas, lydimas Portnojaus kaip visada gan kompleksiškos ritmikos. Tiesa, vietomis, kur ir mušamųjų, ir gitarų partijos paprastos, viskas darosi pernelyg panašu į įprastą alternatyvaus roko grupę (kai kurie apžvalgininkai net lygina su Nickelback, bet aš nuo tokio drąsaus teiginio susilaikysiu). Kažkaip Dream Theater - Train of Thought man daug mielesnis alternatyvos/progmetalio dermės pavyzdys. Labiausiai kalta dėl to turbūt yra Sons of Apollo lydinti progresyvo etiketė, o galbūt ir Sherinian, Portnoy atsinešta prog'inė patirtis. Jie galbūt daugiau iš savęs išspaustų atsisakę replikuoti progresyvines formas, kurios nelabai veikia čia. Vėlgi, New World Today yra geras neįdomaus, ilgo, per daug fragmentuoto kūrinio pavyzdys. Bet čia vėl nenoriu sudaryti neteisingo įspūdžio, nes tuo pat metu New World Today turi be galo gerų instrumentinių momentų, tiesiog trūksta kohezijos tarp jų.
Kadangi yra nemažai kritikos, norėtųsi nerašyti aukšto balo, tačiau pirma albumo pusė visgi originali ir stipri. Goodbye Divinity prasideda neužmirštu Sherinian sintezatoriaus momentu (visai kaip DT - New Millenium) ir juo ir baigiasi, tiesa, vidurinė ir pagrindinė dainos dalis yra gana paprasta. Wither To Black yra tikrai kieta sunkaus roko, prog'o ir grunge'o sintezė, visai taikliai Bumblefoot'o uždavinta "Rushgarden". Mano favoritas albume yra Asphyxiation, kuris turi tokio industrinio poskonio ir aštraus rifavimo, tiesiog ta unikali dainos natūra ją išryškina visame albume. Desolate July yra visai solidi bliuzrokinio tipo baladė. Dėl šių keturių dainų drįstu albumui rašyti 9 balus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas