Melodies of Atonement
Leprous

Daug su šiuo albumu draugavau, kai kurias dainas perklausiau net virš 20 kartų. Ir vien jau to fakto užtenka pasakyti – tai ne mano mėgstamiausias Leprous albumas, jis man sunkiai virškinosi, teko kramtyti ir kramtyti ir kramtyti, kol galiausiai galiu pasakyti, kad susikramtė. Bet šitai neturėtų skambėti su neigiama konotacija, nes tikrai toli gražu nėra taip, kad šito albumo nemėgstu. Tiesiog jis man pasirodė truputį neįprastas Leprous kontekste.

Visų pirma, jis iš dalies skamba kaip Pitfalls ir Aphelion tąsa, nes maždaug ties Pitfalls grupė daugiau ar mažiau apleido progresyvaus metalo šaknis ir pradėjo fokusuotis į metalo/roko derinimus su elektronine muzika, neretai ištęsiant stilistinį spektrą nuo progo iki pop muzikos. Ir sakyčiau, kad Pitfalls ir Aphelion turėjo sveiką balansą tarp metališkos sunkumos ir kiek popsiškesnio skambesio. Šiame albume svarstyklės aiškiai nusvyro į popsiškesnę pusę, čia gitara daug kur yra pritariamasis instrumentas, o jei net ir yra priekyje, ji nėra agresyvi, labiau roko nei metalo režime. Turbūt vienintelės metališkesnės dainos visame albume čia yra pirmosios dvi: Silently Walking Alone ir Atonement. Pats iš savęs šis disbalansas nėra blogas dalykas, bet jis mane kiek išmuša iš vėžių.

Antra, man šis albumas, labiau nei visi ankstesni Leprous albumai, skamba kaip solinis Einaro Solbergo darbas. Aš daugelyje kompozicijų nejaučiu „grupės dvasios“, dažnai atrodo, kad instrumentai akomponuoja Einaro vokalui. Pasigendu instrumentinio avantiūrizmo, kurio nemažai būdavo daugelyje albumų. Šitą jau pradėjau įžvelgti Aphelion albume, todėl ir Aphelion nėra mano favoritas, bet čia ši problema tik dar labiau išryškėja. Savotiškai šis albumas man yra panašesnis į Solbergo solinį albumą 16 negu į bet kurį ankstesnį Leprous albumą.

Ir trečias dalykas, kuris mane trikdo, tai nelygiasvoriškumas albumo viduje. Man asmeniškai yra trys dainos, kurios sutrikdo bendrą albumo tėkmę ir padaro pirmąją pusę daug silpnesnę nei antrąją: tai My Specter, I Hear The Sirens, Lie A Sunken Ship. Šios dainos turi daug minimalizmo, instrumentų akomponavimas vargiai subtilus, dažniausiai tiesiog vangus. Ir būtent šios dainos labiausiai jaučiasi kaip Solbergo solo. Jos man kokybiškai žemiau kitų albumo dainų.

Bet likusiomis septyniomis dešimtosiomis albumo negaliu per daug skųstis. Net jei sakiau, kad pasigendu instrumentų draskymosi, dažnai kompozicijos atsiperka kitais elementais. Silently Walking Alone – aštrus, didingas elektronikos ir metalo duetas, viena mano mėgstamiausių dainų albume. Atonement, net jei prasideda kiek lėčiau, turi labai ekspresyvios gitaros (ypač pragrojimuose). Priedainis man labai primena Pitfalls albumą, jis tiesiog galingesnis už daugumą šiame albume esančių dainų. Nors posmo dalis Atonement dainoje nėra mano mėgstamiausia.

Antroje pusėje visos penkios dainos man patinka: Limbo įsivažiuoja klastingai lėtai, bet visuomet išlaiko savotišką vingrumą (labiausiai dėl to kaltinu puikią boso liniją), o priedainis tiesiog rock anthem'as. Taip pat Limbo turi vieną smagiausių mušamųjų pasirodymų visame albume.

Faceless mane nuperka pirmoje sekundėje, nes tas kontraboso įstojimas yra visiškas širdžių ėdikas. Nors kontrabosas nėra tas instrumentas, kurio labai pasiilgsti roko kontekste, tačiau kai jį išgirsti ir ypač pavienį (be kitų instrumentų), tai niekada nesi nusivylęs. Bendrai daina turi smagią džiazinę jauseną iki kol papildymą pianinui pasiūlo palaipsniui įstojanti elektrinė gitara. Ji į dainą ateina visiškai laiku ir efektingai. Faceless taip pat puikiai kulminuoja su energingu Solbergo vokalu (bene mėgstamiausias jo pasirodymas visame albume), todėl Faceless irgi patenka tarp mano favoritų albume.

Starlight yra labiau gitarinė, bet lėta ir atmosferiška daina. Turi gražų ir įsimintiną, melodingą priedainį. Mano mėgstamiausia dalis visoje dainoje yra finalas: besidraskančių mušamųjų fone elektrinė gitara pasiūlo harmoniškai spalvingą solo partiją. Vienas smagiausių gitaros momentų albume.

Self-Satisfied Lullaby yra unikali daina albume. Man besiklausant šio albumo pirmą kartą mano mintyse ties daugumą dainų klajojo kažkur kitur, bet išgirdęs kelias pirmas šios dainos frazes, mano mintys susifokusavo ties muzika – buvau iškart suintriguotas. Aš klausydamas šios dainos labiausiai prisiminiau The Last Milestone iš Malina ir Distant Bells iš Pitfalls – šios dvi dainos taip pat yra visiški unikumai, nes fokusas jose yra į labai atmosferišką, vietomis net ambientinį skambesį. Self-Satisfied Lullaby irgi turi daug ambiento savyje – overdub'intos vokalų linijos skamba švelniai, fone erdviai skambantys klavišai, ritmo sekcija įstoja tik sporadiškai. Man ypač patinka vidurinė dainos sekcija, kur būgnai skamba labai neapibrėžtai, atrodo bene atsitiktinai barsto ritmines frazes, bet jos yra gan tolokai mikse, todėl tai nesuardo atmosferos, o ją tik praturtina. Ir tik pačioje pabaigoje gitara įstoja suteikti tvirtą pamatą melodijai ir taip užbaigti dainą. 

Unfree My Soul – mano favoritas. Nors per pirmas porą perklausų nebuvau tikras, kaip reaguoju į pasikartojančias lyrines frazes („Tonight's the night something something“ tikrai nėra kažkas naujo roko lyrikos pasaulyje, o tai šioje dainoje sudaro lyrinį pagrindą) ir kaip reaguoju į pakankamai paprastą priedainio melodiją. Bet aš po to pradėjau klausytis į aranžuotės detales ir tiesiog nuostabų Solbergo balsą ir aš pagavau save be galo besimėgaujantį šia daina. Vokalinis atlikimas čia nepriekaištingas, ypač priedainiuose. Perkusija saikinga, bet galinga, ir matyt tai pastiprina antraplanių klavišų efektą (ypač priedainiuose). O galios užsukimas į viršų po tykesnės vidurinės sekcijos labai lauktas – čia gitara skamba bene taip pat energingai kaip albumo pradžioje (ko jau spėjau pasiilgti) ir suteikia naują kvėpavimą tam pačiam melodiniam motyvui, taip dar padidindamas jo efektą. 

Taigi, nors turiu daug mėgstamų dainų albume, bet negaliu užmerkti akių į komentaro pradžioje išsakytus albumo trūkumus. Jie man šį albumą stato žemiau Pitfalls ir žemiau Aphelion. Visgi nemanau, kad šis albumas yra silpniausias, aš atsimenu, kad turėjau panašiai konfliktinę patirtį su Malina. Taip pat šį albumą šiai dienai vertinu labiau negu grupės ankstyvąjį darbą Tall Poppy Syndrome. Albumui suteikiu silpno 9-eto vertinimą.