Mercy
John Cale

8/10 - nebuvau klausęs šio atlikėjo, ir šis albumas patiko 

Čia, gerbiamieji, tiesiog yra John Cale savo elemente. Kaip visada, poliarizuoja klausytojus savo eksperimentavimais, net kai jau amžiumi žengęs į 9-ąją dešimtį. Mercy susilaukė tiek pagyrų už vinguriavimus į ambientišką ir iškreiptą elektroniką, tiek ir kritikos už tai, jog ta elektronika sunkiai klausoma, galbūt kai kuriais momentais netgi truputį atgyvenusi. Man to nesijaučia, albumas skamba šviežiai ir moderniai. Bet kad tai yra iššūkį metantis klausinys, neneigsiu – skambesys vietomis tikrai abstraktus. Bet kartais užtenka kelių smulkių detalių, kad tos abstrakcijos magiškai pražystų. Mano mėgstamiausi pavyzdžiai yra Story of Blood ir Marilyn Monroe's Legs (beauty elsewhere). Pastaroji iškart tapo mano favoritu albume – vokalai ir sintezatoriai skamba labai aptakiai, bet atskiri trumpi garseliai ir tas nuolatos iššokstantis trumpas beat'o fragmentas visą efektą pakelia kubu. Visuma mane tiesiog įsiurbia 7 minutėms, net nepajuntu, kaip kūrinys praskrieja – todėl atsisuku dar. Story of Blood man yra baisiai retrospektyvus kūrinys, aš jame girdžiu tiek 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio Cale'o – 7-ąjį dešimtmetį išduoda tas riebus, beveik dūdmaišio muziką primenantis sintezas (su panašiais garsais Cale'as eksperimentavo dar iki įsiliejimo į The Velvet Underground), o klasikinius 8-ojo dešimtmečio darbus primena tas pianino fragmentas, atidarantis kompoziciją. Visa tai įvilkta į modernų elektronikos beat'ą ir turim maksimaliai efektyvią kompoziciją.

Bet tarp jų įsiterpia kūriniai, kuriems ne taip pavyksta gerai atsiskleisti. Štai titulinę Mercy, Time Stands Still, Moonstruck aš mielai praleisčiau, man jos pernelyg aptakios. Sakyčiau, kad albumas gražiai konsoliduojasi antroje pusėje – joje daug stiprių kompozicijų, kurios galbūt nepasiekia išskirtų dviejų opusų lygio, tačiau klausosi visai smagiai. Night Crawling turi nuostabų ritmą ir įsimintiną melodiją – retas toks atvejis šiame albume. Man labai patinka Not The End Of The World – skamba labai emocionaliai, Cale'o vokalinis atlikimas nuostabus. The Legal Status of Ice – šaltas, statiškas kūrinėlis, visiškas antipodas prieš tai ėjusiam Not The End Of The World. Ir Out Your Window įneša tokį įdomų miuziklinį chamber pop skambesį, kas irgi Cale'ui nėra naujiena, nors šiuo konkrečiu atveju labiau primena Sparks'us negu jį patį. 

Albumą laikau pavykusiu. Dėl jau minėtų aptakių dainų balą numažinu iki 9-eto su minusu, bet man albumas patiko. Manau, kad klausysiu dar ne kartą ir ne du. O Merlin Monro kojomis mėgausiuosi bent dešimt kartų