Mirrors
Blue Öyster Cult

Šitas albumas neturi aukščiausios reputacijos tarp BÖC fanų, bet aš kažkaip jį visada mylėjau labiau nei dalį kitų, labiau gerbiamų BÖC albumų. Šis albumas šiek tiek taršomas dėl to, jog neva čia yra BÖC susikomercinimas. Bet kad vėlyvesni, dažnai labiau mėgstami BÖC albumai yra dar komerciškesni (su galima išimtimi Cultosaurus Erectus albumui, kuris tikrai neskamba komerciškai). O šiame albume daug parsidavimo tikrai negirdžiu. Antroj albumo pusėj išvis girdžiu tik vieną potencialų hitą You're Not The One, o pirmoj pusėj galbūt Mirrors, galbūt Dr. Music, galbūt In Thee, bet tikrai ne Moon Crazy ir tuo labiau ne The Great Sun Jester. Tai kiek tas komercializacijos argumentas tvirtas, nežinau, aš jį esu linkęs kvestionuoti.

Vat kuo šis albumas gali išsiskirti, tai savo palyginti lengvu skambesiu. Dažnai į aranžavimo pagalbą vietoj elektrinės gitaros ateina akustinė (The Great Sun Jester, In Thee, The Vigil dainos geri to pavyzdžiai) arba rifai kad ir elektriški, bet simplifikuoti ir neperkrauti detalių (Mirrors, The Vigil, You're Not The One). Ir man šitas lengvas skambesys dažnai tampa priežastimi, kodėl aš šį albumą įsijungiu. Ir dainos pakankamai upbeat, tūlas žmogus jį tikrai pavadintų vasarišku albumu. 

Visgi tai nėra idealus albumas. Ir bene didžiausias minusas: nelygiavertės albumo pusės. Nežinau ar aš į jį žvelgiu objektyviai, ar subjektyviai, bet man pirma albumo pusė yra tik nuosaikiai gera, arčiau vidutiniškos (vertinčiau 8-etu), o antra pusė yra nuostabi ir aš ją praktiškai vertinčiau 10-etu. Skirtumas toks agresyviai akivaizdus, kad net galėčiau teigti, jog mažiausiai mėgstama antros pusės daina (greičiausiai Lonely Teardrops) yra geresnė už labiausiai mėgstamą pirmos pusės dainą (greičiausiai Dr. Music).

Antra pusė turi stipriausią albumo dainą The Vigil, kurią myli net didžiausi albumo skeptikai, nes ji sugeba puikiai derinti kiek agresyvesnį rifingumą su maloniai melodingu skambesiu ir ji išplėtota maksimaliai sumaniai. Ypač myliu „come to us“ sekciją su nuostabia gitaros soluote. Bet net ir po to eina I Am The Storm – galinga, aštri, įtraukianti daina, su labai ekspresyvia gitara ir vos vos švelniu sintezatoriu antrame plane. You're Not The One yra mano senas favoritas – nuostabiai pozityvi daina su labai geromis vokalo partijomis, lengvu gitaros indėliu ir labai kokybišku būgnavimu. Lonely Teardrops galimai mano mažiausiai mėgstama daina antroje pusėje, bet net to liežuvis nesiverčia sakyti, nes tas groovy elektrinio pianino motyvas tikrai įtraukia. O dar kai stoja melodingas priedainis, išvis apsąla širdis.

Tuo tarpu pirmą pusę aš kvestionuoju labiau. Dr. Music yra geras, efektingas, gal kiek tiesmukai hardrokiškas opener'is.  The Great Sun Jester yra šilta, atmosferiška daina, bet ji kiek stokoja charakterio ir įsimintumo. In Thee įsimintumo tuo tarpu tikrai nestokoja, bet ji gal man asmeniškai kiek per daug pop estetikos turi, tai vargiai roko daina. Mirrors yra gan klasiška roko daina, bet mane labai užknisa „pretty girls can't look away“ vokalo linija, kuri nuskamba keliasdešimt kartų per daug dainoje. Moon Crazy savotiška, bet smagi daina – ji turi keisto rokenroliškumo ar net bugiškumo. Kažkaip aš Moon Crazy labiau įsivaizduoju kaip britišką dainą, labiau 10cc ar tai Status Quo negu Blue Öyster Cult. Bet ji paįvairina albumą, dėl to aš ją vertinu tikrai palankiai, ji man kaskart skamba geriau ir turi potencialo tapti pirmos albumo pusės favoritu.

Taigi, dėl tos nelygiavertiškumo problemos aš Mirrors vertinu 9-etu, bet vis tiek subjektyviame lygmenyje aš šį albumą labai mėgstu. Pavyzdžiui, labiau negu po jo sekantį Cultosaurus Erectus, nors jam irgi skyriau tą patį skaitinį įvertinimą.