Muuntautuja
Oranssi Pazuzu

Šio Oranssi Pazuzu albumo aš labai laukiau, man jie yra vienas didžiausių pastarųjų penkerių metų atradimų ir jų paskutiniai darbai Värähtelijä ir ypač Mestarin kynsi, nepagailėsiu skambaus žodžio, yra šedevrai, viena įspūdingiausių pastarojo dešimtmečio albumų. Tad labai norėjosi išgirsti, ar OP gali kilti dar aukščiau Mestarin kynsi lygio ir padaryti trečią šedevrą iš eilės?

Nepaisant to, jog šis albumas labai geras, visgi jis nusileidžia prieš Värähtelijä ir Mestarin kynsi. Galbūt jį gerumu lyginčiau su jų ankstesniu 2013-ųjų metų darbu Valonielu. Šie abu albumai nors ir stilistiškai skiriasi, tačiau man yra panašus tuo, jog abiejuose albumuose esama kelių labai stiprių kompozicijų, bet tarp jų įsiterpia kūriniai, kurie tokio stipraus poveikio nepadaro. Kitaip nei Värähtelijä ir Mestarin kynsi, kurie iš esmės nuo pirmos iki paskutinės minutės nepaleidžia tavo dėmesio, jie skamba daug vientisiau ir dėl to įspūdingiau.

Muuntautuja stilistiškai yra būtent tai, ką buvo galima prognozuoti iš paskutinių dviejų Mestarin kynsi kompozicijų Kuulen ääniä maan alta ir Taivaan portti. Pirmoji yra neįtikėtino gerumo, didelį draivą turinti elektronikos ir metalo simbiozė, o antroji įneša labai stiprų noise'o elementą į tą juodmetališką OP muzikos natūrą. Tai būtent šitų dviejų komponentų: elektronikos ir noise'o, indėlis man šiame albume atrodo daug ryškesnis negu ankstesniuose jų darbuose. Todėl ir skambesys jau nebėra tokia psichodelikos klasika, kokia buvo Kosmonument beigi Valonielu albumuose, bet ir nėra toks aiškiai metališkas, koks buvo daugumoje Värähtelijä ir Mestarin kynsi kompozicijų. Vietomis esamą garsavaizdį net sunkiai liežuvis verčiasi vadinti metalu – daug kur yra triukšminga, šaiži, avangardinė elektronika su gitaromis, bet ir tai ne visai (ne naujiena, kad OP stilių kažkaip keliais žodžiais apibrėžti yra sunku, kad ir apie kurį jų albumą bekalbėtume). 

Štai albumą atidaranti Bioalkemisti, manau, gerai apibendrina mano praeitos pastraipos mintis. Daug triukšmingų vokalo partijų, šaižaus gitaravimo ir jį lydinčių elektroninių efektų, bet labai veržli ritmo sekcija. Viena stipresnių kompozicijų albume. Titulinė daina Muuntautuja yra turbūt mano mėgstamiausias kūrinys albume, ji yra kaip Kuulen ääniä maan alta mažoji sesutė – yra ritmas ir daug elektroninių manipuliacijų. Elektrinė gitara pradeda lįsti tik antroje dainos pusėje, bet visuomet išlieka antraplaniu instrumentu. Didįjį kūrinio prasprogimą sukuria bosas, būgnai ir sintezai, gitara tame beveik nefigūruoja. Ir tas prasprogimas yra būtent tai, dėl ko aš myliu tą kūrinį – iki jo vyniojama daugiau negu dvi minutes, bet gali jausti tą kylančią energiją, tą įtampą kompozicijoj, kol ji išsiveržia Krakatau ugnikalnio galingumu. Ir daug vystymo čia nereikia, ties 4:00 riba kūrinys praktiškai užsidaro. Kažkas panašaus buvo ir kitame Mestarin kynsi kūrinyje Ilmestys, tik ten įžanga buvo dar gerokai ilgesnė, reikėjo sprogimo laukt iki penkių minučių ribos.

Toliau Voitelu, kur dar ryškiau galvą pradeda kišti triukšmo muzikos įtakos. Man labiau patinka greita ir veržli pirmoji sekcija, antroji sekcija labiau amorfiška (ypač jei kalbame apie vokalo partiją), o visas instrumentinį pagrindą kuria aštrus, intensyvus boso pulsavimas. Hautatuuli man labiau priminė ankstyvesnę OP natūrą ir tikrai įsipaišytų į Valonielu albumą – truputį ramesnės atmosferos kūrinys, su gan monotoniška, bet įsimintina ritmo sekcija. Kūrinys „taškas“ tėra ambientinė preliudija į Valotus – kūrinį, dėl kurio esu truputį sumišęs. Nors kai šis kūrinys išėjo kaip singlas, jį vertinau gan teigiamai, visgi jame tiek daug chaoso, kad kiekvieną kartą esu sumakaluotas po šio kūrinio perklausos. Įsibėgėjus lėtai įžangai, pirmoji sekcija bombarduoja labai žemais tonais bei labai agresyviais, šaižiais vokalais. Tai yra šlykšti muzika tikrąją to žodžio prasme. Visgi labai įdomu pradeda darytis, kai antrame plane išgirsti tą ekspresyvų pianino leitmotyvą. Ir ta pauzė, kai lieka tik pianinas ir palaidos boso natos, galiausiai nuveda į visišką muzikos kolapsą, kur belieka tik daug triukšmo ir garsūs, stiprūs būgno dūžiai. Šitoj vietoj jau tikrai noise'as ir tikrai nebe juodmetalis. 

Link albumo pabaigos ateiname į ilgiausią kompoziciją Ikikäärme. Vienas nuostabiausių kūrinių albume, man beveik apylygiai su Muuntautuja, tik visai kitoks kūrinio charakteris. Man ši kompozicija panašiausia į tai, ką grupė demonstravo ankstesniame albume Mestarin kynsi – daugiaplanė, bet besivystanti kantriai ir lėtai, leidžiama skambesio atmosferai atlikti didįjį darbą ir kurti vis besipliusuojantį (sinergišką) poveikį klausytojui. Kūrinys ties viduriu (po 4:30 ribos) sprogsta į bene juodmetališkiausią momentą albume (kuris kartu yra ir mano mėgstamiausias momentas visame albume). Po to tą agresyvų rifą papildo melodiškesnis motyvas virš jo – šitas dviejų stiprių motyvų (rifo ir melodijos) sąstatas yra būtent tai, ką girdėdavau kiečiausiuose Mestarin kynsi momentuose kai kuriose dainose (Oikeamielisten sali kulminacinė sekcija būtent dėl to yra tokia nuostabi). Na ir Ikikäärme galiausiai įkrenta į mistiškai noktiurnišką paskutinę sekciją, kurioje kūrinys palengva ir nugarma į nebūtį. Kompoziciškai labai daug pagyrų vertas kūrinys. 

Būčiau visai mielai apsiėjęs be Vierivä usva instrumentalo... jis pratęsia tą noktiurnišką atmosferą dar penkiom minutėm, turi šiokių tokių vingrių antraplanių partijų, bet didelio efekto jau nebesukuria. Dėl manęs, albumas galėjo pasibaigti su Ikikäärme ir tai būtų buvus daug įspūdingesnis albumo uždarymas. 

Taigi, albume yra trys labai stiprios dainos (tas, kurias paryškinau). Jos nėra pačios geriausios dainos Oranssi Pazuzu repertuare, tačiau šį albumą jos puošia. Toliau yra kelios gan geros, bet mažiau įstringančios kompozicijos (Voitelu, Hautatuuli, Valotus). Nu ir dėl paskutinės kompozicijos esu dar kiek labiau skeptiškesnis. Gal net mano vertinimas būtų priartėjęs prie 10, jei Vierivä usva neegzistuotų, bet dabar mano mintys sukasi ties labai solidžiu 9-etu (nei su pliusu, nei su minusu). Nepaisant menkų albumo trūkumų, jis vis tiek yra vertas dėmesio darbas ir tikrai pretenduos į mano mėgstamiausius 2024-ųjų metų darbus.