Aš turbūt ne kartą esu apie ambientą sakęs tokį dalyką, kad ambientą turėtų daryti tik ambientui atsidavę atlikėjai ir jis arba gaunasi puikiai, arba visiškai dega liepsnose. Čia yra tas keistai retas atvejis, kur yra aiškus middle ground'as – nors Andre 3000 didžiąją dalimi atstovauja hiphopo kultūrą, tačiau jis turi stebėtinai gerų idėjų, kaip užkurti gerus, įtraukiančius ambientinius motyvus, tačiau iš kitos pusės, tie motyvai yra pervystomi ir tas originalus muzikos atspalvis dviženkliame skaičiuje minučių dažnai aptirpsta ir nublanksta.
Mane išgirsti šį albumą paskatino ta intriga, kad kaip čia Outkast narys gali kurti tokią muziką ir tai, kaip įdomiai man nuskambėjo pirmoji albumo kompozicija. Šitame ambiente tikrai visai galima įsitraukti ir užsimiršti, tačiau bendrai manau, kad albumas galėjo būti daug kompaktiškesnis, trumpesnis, galėjo skambėti daugiau išgrynintos idėjos. Atfiltravus gerus motyvus nuo tų motyvų pasikartojimų, būtų galima išspausti nuostabų ambiento darbą su ritualinės muzikos prieskoniais.
Daugiausiai džiaugsmo aš randu trumpoje Ninety Three Til Infinity And Beyonce (vėlgi, gal dėl to, kad ji kompaktiška) beigi kiek ilgesnėje, bet intrigą išlaikančioje Ghandi, Dalai Lama... vėlgi, paminėsiu tai, kad sukompaktinus atidarančią albumą kompoziciją galima būtų pagaminti nuostabią 4-5 min kompoziciją. Nesu didelis antros ir trečios kompozicijų fanas, jos atrodo per daug ištęstos, jei ten ir yra kažkokių originalių ir įtraukiančių atkarpų, jos yra labai praskiestos to, kad jos per dažnai atkartojamos. BuyPoloDisorder's... kompozicijoje galima išgirsti pačių agresyviausių albume sintezatoriaus garsų, kurie irgi savotiškai intriguoja. Na ir reiktų paminėti, jog paskutinė albumo kompozicija mane atmuša vien savo ilgiu – joje viskas vyksta per lėtai, kad tai turėtų dėmesį išlaikantį efektą, ypač turint omeny tai, kas iki tol albume vyko.
Albumą esu linkęs vertinti silpnu 8-etu. Bet išlieku atviras tolimesnėms ambiento idėjoms iš Andre 3000, nes įžvelgiu nemažą potencialą.
praeityje ir pasaulis saves ligi galo nesusinaikino. Tik pora Japonijos miestu ir likusi pavojinga pusiausvyra tarp ass & mouth, rytu & vakaru, juodu & raudonu, geru & blogu, blondinu & brunetu, pionieriu & skautu, kairiu & desiniu
Vieno tukstancio devyniu simtu keturiu su puse desimciu musu dievo metu paukscio gegutes devintadieni baigesi chaosas ir nesantaika kai maisesi dangus ir zeme. Bobute ir senelis liko gyvi. Ir to pasekoje as cia esu. Salmai viksrai minos ir skeveldros liko
He sees you when you're sleeping (Big Bro!)
He knows when you're awake (Big Bro!)
He knows if you been bad or good (Tabloidas)
So be good for goodness sake
Oh, you better watch out, you better not cry
Better not pout, I'm tellin' you why
2024 m. sausio 17 d. 02:37:16
Aš turbūt ne kartą esu apie ambientą sakęs tokį dalyką, kad ambientą turėtų daryti tik ambientui atsidavę atlikėjai ir jis arba gaunasi puikiai, arba visiškai dega liepsnose. Čia yra tas keistai retas atvejis, kur yra aiškus middle ground'as – nors Andre 3000 didžiąją dalimi atstovauja hiphopo kultūrą, tačiau jis turi stebėtinai gerų idėjų, kaip užkurti gerus, įtraukiančius ambientinius motyvus, tačiau iš kitos pusės, tie motyvai yra pervystomi ir tas originalus muzikos atspalvis dviženkliame skaičiuje minučių dažnai aptirpsta ir nublanksta.
Mane išgirsti šį albumą paskatino ta intriga, kad kaip čia Outkast narys gali kurti tokią muziką ir tai, kaip įdomiai man nuskambėjo pirmoji albumo kompozicija. Šitame ambiente tikrai visai galima įsitraukti ir užsimiršti, tačiau bendrai manau, kad albumas galėjo būti daug kompaktiškesnis, trumpesnis, galėjo skambėti daugiau išgrynintos idėjos. Atfiltravus gerus motyvus nuo tų motyvų pasikartojimų, būtų galima išspausti nuostabų ambiento darbą su ritualinės muzikos prieskoniais.
Daugiausiai džiaugsmo aš randu trumpoje Ninety Three Til Infinity And Beyonce (vėlgi, gal dėl to, kad ji kompaktiška) beigi kiek ilgesnėje, bet intrigą išlaikančioje Ghandi, Dalai Lama... vėlgi, paminėsiu tai, kad sukompaktinus atidarančią albumą kompoziciją galima būtų pagaminti nuostabią 4-5 min kompoziciją. Nesu didelis antros ir trečios kompozicijų fanas, jos atrodo per daug ištęstos, jei ten ir yra kažkokių originalių ir įtraukiančių atkarpų, jos yra labai praskiestos to, kad jos per dažnai atkartojamos. BuyPoloDisorder's... kompozicijoje galima išgirsti pačių agresyviausių albume sintezatoriaus garsų, kurie irgi savotiškai intriguoja. Na ir reiktų paminėti, jog paskutinė albumo kompozicija mane atmuša vien savo ilgiu – joje viskas vyksta per lėtai, kad tai turėtų dėmesį išlaikantį efektą, ypač turint omeny tai, kas iki tol albume vyko.
Albumą esu linkęs vertinti silpnu 8-etu. Bet išlieku atviras tolimesnėms ambiento idėjoms iš Andre 3000, nes įžvelgiu nemažą potencialą.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas