Other World
Peter Hammill

Čia nesutiksiu su ankstesniu Alvydo komentaru. Man šis albumas varo panašią frustraciją kaip ir truputį vėliau išleistas All That Might Have Been ir jie abu kolektyviai patenka tarp prasčiausių albumų, visa galva žemesniu nei didžioji dalis po Sitting Targets išleistų albumų.

Į vieną vietą atėjo niekad nenuostovus Peter Hammill ir nemarus psichodelikas avangardistas Gary Lucas. Gavosi kažkas panašaus, ko ir tikėtumeis – daug psichodelinio ambiento, keistų gitaros tonų prisodrintas albumas, su šen bei ten vokalinėse dainose sušmėžuojančiais klasikinio roko, folkroko motyvais. Bet instrumentinio turinio albume daug daugiau negu lyrinio.

Aptariant pastarąjį, man atrodo, kad šiam albumui Hammill'is atsinešė tų pačių idėjų, prie kurių dirbo ir rengdamas All That Might Have Been albumą (o gal ir atvirkščiai, juk Other World išleistas pirmiau). Net metaforos vietomis sutampa, labiausiai įstrigo: „Time and tide“, „what's left before me is the pricking of the thumbs“ (iš Of Kith & Kin), „there's no safety net ready there to catch you“ (iš Black Ice) – tos pačios metaforos naudojamos ir All That Might Have Been albume. Yra ir kitų metaforų, kurias, atrodo, jau girdėjome jau ankstesniuose albumuose, kai kurios dainose kabinamos temos taip pat girdėtos jau ankstesniuose PH albumuose, pavyzdžiui, jau tikrai yra gvildenta atsitiktinumo mūsų gyvenimuose tema, kuri paliečiama Spinning Coins dainoje, The Kid nagrinėjamą jaunuolio, kuris yra talentingas scenos žmogus, tačiau jaučiasi parduodantis savo sielą, temą jau irgi girdėjome dainoje Vainglorious Boy (iš albumo Singularity). Some Kind of Fracas – minimalistinis tekstas apie nugirstas apkalbas – tikrai iki skausmo išnagrinėta tiek Incoherence, tiek Consequences albumuose. Kaip ir Black Ice pagrindinė mintis, kad užkopus į karjeros viršūnę labai lengva nuo jos nuslysti, jau matyta. 2 Views galimai yra klasiškiausias PH tekstas apie tai, kaip dabartinė mūsų situacija gali būti palyginama su kambariu su dviem vaizdais – pro vieną langą žiūri į praeitį, pro kitą į ateitį, ir kad nuolatos eini iš vieno kambario į kitą ir kartu su tavimi keičiasi ir aplinka bei kontekstas. Kambarys metaforiškai daug dažniau atsirasdavo skirtinguose kontekstuose 8-ojo dešimtmečio Hammill'io eilėse, todėl buvau nustebintas sugrįžimo prie šios metaforos gerokai vėlyvesniame darbe. Ir galbūt čia labiausiai nustebina tie tiesmukiškiausi tekstai, kaip Cash (apie visapusišką materializmą) ir This Is Showbiz (apie tai, kiek pasiaukojimo ir fokuso reikalauja buvimas scenoje). Tai bendrai lyrinis turinys daugeliu atveju neskamba naujai ir pradžiugina tik sporadiškai, dar sporadiškiau nei ankstesniuose albumuose.

Kalbant apie muziką, ta tiršta psichodelinė gitarų masė vietomis skamba labai gerai ir inovatyviai. Some Kind of Fracas be konkurencijos yra mano mėgstamiausias kūrinys albume ir pagrindinė to priežastis – tos dvi gitaros, kurios kūriniui suteikia daugiadimensinę erdvę. Čia yra vienas iš gerųjų pavyzdžių, kad gitara gali būti ir atmosferinis instrumentas, o ne tik skirtas harmonijai ar rifui. Cash dviejų gitarų (vienos brėžiančios rifą, kitos beriančios erdvę užpildančius garsus) simbiozė irgi pritrenkianti. The Kid kupina tiesiog firminių bliuzroko greitų pragrojimų iš Gary Lucas pusės. Black Ice skamba kaip Jimmy Page'as ant geros rūgšties Physical Graffiti laikais – labai ausį patraukiantis skambesys, nors posmo melodija yra įkyriai paprasta ir instrumentiniai chaotiniai intarpai per daug nežavi. Ir va čia jau išsiduodu, kad didelėje dalyje dainų tos psichodelinės gitaros veikti apgręžtai, kur nesama aiškios struktūros ir atrodo, kad viena gitara be prasmės veja kitą (arba sintezatorių).  Built From Scratch, Reboot, Slippery Slope yra tų beprasmiškų, didžiąja dalimi ambientiškų eksperimentų. Attar of Roses ir Glass turi kažkokią primityvią melodinę idėją, bet išpildymas toks nykus, kad labai greit jos ir pasimiršta. Na, dar yra Spinning Coins ir Of Kith & Kin, kurios skamba kaip psichodelinės 7-8 dešimtmečių sandūros akustinės baladės. Jei ne modernūs produkcijos efektai, galėtum dėt į Fool's Mate ir The Aerosol Grey Machine. Deja, šiuose albumuose tai būtų silpnos dainos, jos turi tipišką, bet gana užmirštamą melodiją, o kažko daugiau jose nelabai ir vyksta, apart tų klasiškų Gary Lucas akcentų. 

Taigi, turiu skepticizmo ir lyrikai, ir muzikai, o bendrai šis albumas palieka kiek prėską įspūdį. Tai, kad kelios dainos skamba inovatyviau ir smagiau, bet didžioji masė nepalieka jokio efekto, nėra ženklas, kad šį albumą galėčiau traktuoti panašiai gerai kaip daugelį kitų PH albumų. 7 balai.

Labai pakitęs stilius(Gary Lucas irgi prisdidėjo), bet geriau, nei albumai po Sitting Targets.

Paklausyti per Spotify https://open.spotify.com/user/1212054076/playlist/1GsVANXsCOx4f71VbGursd