Pearl
Janis Joplin

Turiu prisipažinti: nesu Janis Joplin vokalo fanas. Man jis pernelyg kimus ir nepakankamai galingas, toks, kokį sunku būtų išskirti kaip etaloninį tiek soulo, tiek bliuzo muzikoje. Tačiau užsidegimo, su kokiu Joplin atlieka vokalo partijas, nepaneigsi. Tačiau tai bene vienintelė problema, su kuria galima susidurti šiame albume. Nepaisant vokalinių persistengimų Cry Baby ir A Woman Left Lonely dainose, instrumentinė dedamoji beveik nepriekaištinga, dainos puikiai įkrenta į viduriuką tarp soulo, bliuzo ir roko, žiauriai patinka ryškus vargonų skambesys, tuo metu visuose muzikos žanruose vis dar ekstensyviai naudotas pianinas (kuris kažkaip nunyko populiariojoje muzikoje būtent aštuntajame dešimtmetyje), o ir gitara pjausto gana širdingai, kaip pridera bliuzui. Tiesą sakant, mano švelnią antipatiją Joplin vokalui parodo tai, kad mano mėgstamiausias gabalas šiame albume yra vienintelis instrumentalas Buried Alive In The Blues, kuris yra viena smagiausių mano girdėtų bliuzo-bugio partijų. Na, bet jei reiktų rinktis iš dainų su vokalais: Move Over puikus energingas numeris, Me And Bobby McGee turi savotiškai patrauklų kantri atspalvį (matyt dėl to daina JAV buvo labai populiari), tačiau antroje pusėje irgi perauga į bliuzinį fejerverką. Taip pat norisi išskirti Half Moon, ji aranžuotės atžvilgiu yra labiausiai nekonvencinė daina albume (jei ignoruosim išvis aranžuotės neturinčią Mercedes Benz). Ji skamba fankiškai, tačiau tas svajingas tylesnis motyvas, kur Janis dainuoja „Your love brings life to me“, įveda smagaus kontrasto ir kartu užburia. Taigi, albumas nusipelnė 9-eto minimum.