Periphery V: Djent Is Not a Genre
Periphery

Kaip ir daugelis į djent pakraipą linkusių progmetalių albumų, man šis irgi užtruko, kol suvirškinau. Periphery mano ausims visuomet meta iššūkį, su IV tikrai nemenkai konfliktavau ir taip iki galo to albumo nesupratau. Bet V, kuris turi labai jau  saviironišką poantraštę "Djent Is Not A Genre", man yra kiek įvairesnis ir dėl to lengvesnis ausims darbas. Nors bendras vardiklis tarp bene visų dainų vis tiek yra sunkūs, žematoniai rifai, tačiau daugeliu atveju jie neskamba prėskai ir yra paįvairinami skaniomis aranžuotės detalėmis arba bent jau eina kartu su įsimintina melodija. Vienintelė juoda avis šitame albume yra Silhouette – joje gitaras pakeičia sintezuoti garsai ir tai labiau yra elektroninė baladė negu metalas. Kartkartėmis metališkos grupės mėgsta tokius pavienius išėjimus iš komforto zonos, bet man Periphery atveju tai nepasiteisina – skamba kiek nenatūraliai ir perprodiusuotai. Todėl Silhouette laikyčiau silpniausia daina albume.

Ne visai mane žavi dainos, kur rifai skamba tiek masyviai, kad negirdžiu aiškios melodijos. Everything Is Fine! ir Zagreus man yra būtent tokios, pernelyg sunkios ir melodijos stokojančios dainos. 

Visos likusios dainos vienaip ar kitaip man įdomios. Atropos turi visai solidų balansą tarp sunkių rifų ir melodingesnių momentų, daug motyvų turinti sėkmingai išvystyta daina. Apie Dracul Gras galėčiau pasakyti tuos pačius žodžius, tik mane Dracul Gras labiau poliarizuoja – man pagrindinė muzikinė tema šioje dainoje yra tarp stipriausių momentų albume, tačiau vėlgi išlenda tas keistas atmosferiškai elektroniškas pabandymas suformuoti daugiau nei 2 min trukmės užsklanda, kuri tai dainai labai netinka. Ji būtų daug geresnė, jei pasibaigtų prieš 10 minučių ribą su tais finaliniais aštriais rifais. 

Mano mėgstamiausios dainos albume yra Wildfire ir Dying Star. Dying Star turi tiesiog įsimintiniausią, geriausią į ausis įgulantį rifą, kuris nepernelyg pompastiškai lydi dainos melodiją, dėl kurios ši kompozicija ir pakankamai įsimintiną priedainį turi. Wildfire kiek avantiūriškesnis kūrinėlis: man patinka jėga, su kuria šis kūrinys (ir visas albumas) stoja, bet ji yra neperdozuota ir ją puikiai komplementina kiek nuosaikesnis, bet didingai skambantis priedainis. Prie dainos jėgos smarkiai prisideda metalcore'inis vokalo atlikimo stilius, kuris man, kaip nepernelyg metalcore fanui, čia skamba tiesiog puikiai. Visgi ties 4:20 stojantis džiazovas fragmentas su pianinu ir vėliau saksu mane visiškai nuperka, pati smagiausia muzikinė atkarpa albume. Norėjau daugiau kažko tokio ir kitose kompozicijose, bet pasigedau. 

Bendrai esu albumą linkęs vertinti stipriu 8-etu. Tikrai vienas įdomesnių sunkesnio progmetalio pakraipos albumų 2023-iaisiais.