Solidus world-jazz fusion albumas. Čia Manfred Mann yra visai kitam amplua, neveltui projektui ir davė atskirą pavadinimą (Manfred Mann's Plains Music), nors etninės muzikos ir džiazo ar bent jau džiazroko miksų būta jau ir Somewhere In Afrika albume. Šis albumas beveik tiktų kaip Somewhere In Afrika drąsesnis tęsinys, tik nelemtai į chronologiją įsiterpia Criminal Tango ir Masque. Galbūt tai nėra albumas, kurio linkčiau klausytis pagalvojęs apie visą Manfred'o Mann'o projektų puikią muziką, tačiau, chronologiškai žiūrint, šio albumo labai reikėjo persigrupavimui po nelabai sėkmingų (mano galva) paskutinių dviejų albumų Criminal Tango ir Masque.
Man patinka pati albumo koncepcija, kad jis iš esmės remiasi į Šiaurės Amerikos indėnų etninę muziką ir ją minimaliai interpretuoja – įveda tik džiazo prieskonį, bet nedaro iš to pompastikos, bando išlaikyti maksimalią autentiką muzikos sandaroje. Tiesa, aš savaime linkstu link tų dainų, kurios turi daugiau džiazo spalvos. Mano mėgstamiausias kūrinys neabejotinai yra albumą atidaranti Kiowa – nepakartojama melodija išpildyti saikingu džiazo stiliumi. Turbūt dar labiau išplėtota yra Laguna – atmosferinė, įtraukianti kompozicija. Wounded Knee taip pat įsipaišo tarp mėgstamų dainų, kuris turi daugiau etninės dvasios.
Man gal truputį kliuva kaskartinis motyvų pernaudojimas: Sikelele turi dvi dalis, Hunting Bow turi reprizą ir po to pagrindinę temą (arba atvirkščiai, priklausomai nuo leidimo), Medicine Song pagrindinė tema atkartojama Instrumedicine Song. Šiam albumui, mano nuomone, reikia daug daugiau įvairovės. Gal tuomet jis tikrai išklitų į viršų kaip labai autentiškas ir stiprus darbas. Dabar autentiškumo neigti negaliu, bet jis tiesiog silpnasvoris, jame ne tiek daug turinio.
Man tai vienas dalykas su dabartiniais emoji, tai kad jie gerokai didesni nei tekstas ir kartais dėl to negražiai atrodo. Nors nauji atrodo per maži, bent iš mano ekrano žiūrint, todėl net nežinau, koks sprendimas būtų geriausias.
Šiaip, at the end of all this, man emoji nėra svarbus reikalas. Jei jų nebūtų, aš nelabai ir pasigesčiau. Galėčiau parašyti dvitaškį ir D didžiąją arba skliaustą ir to užtektų visiems suprasti šiais laikais
Ten kažkokių elaborate emoji, kur ten visokių profesijų žmogeliukai būna ir pan. komplikuotos nesąmonės nenaudoju. Vėliavėlių ir tų turbūt nėra tekę gyvenime panaudoti.
Nu aš emoji prisijaukinau ir kartais komentaruose vartoju, tiesa, aš naudoju dažniausiai visokius generic smile'us ar kažkokius simbolius (kaip būna visokios varnelės, up-arrow, šauktukai facebook'e arba discord'e).
Kaip ir va emoji aptarimas yra naudingas. Būtų įdomu sužinoti ir visų nuomonę apie juos, kad ir esamus, kas kokius mėgsta naudoti, arba kodėl nemėgsta.
Ne jokia segregracija, tiesiog būtų chaosas jei ne iki galo funkcionuojantis būtų pas visus iš karto. Yra ką galima pokalbių dėžutėje pasakyt, ir yra ko ne. Manau, vis tiek maloniau žinoti, kad kažkas išvis daroma, negi ne?
Segregacija kažkokia... )))))))))
Kadangi mes neturėtume žinot šios informacijos, tai gal geriau jam a.ž. rašyt negu pokalbių dėžutėje dėstyti problemas. Efektyviau tiesiog. Mes vis tiek nerelate'inam.
2023 m. kovo 14 d. 11:42:47
Solidus world-jazz fusion albumas. Čia Manfred Mann yra visai kitam amplua, neveltui projektui ir davė atskirą pavadinimą (Manfred Mann's Plains Music), nors etninės muzikos ir džiazo ar bent jau džiazroko miksų būta jau ir Somewhere In Afrika albume. Šis albumas beveik tiktų kaip Somewhere In Afrika drąsesnis tęsinys, tik nelemtai į chronologiją įsiterpia Criminal Tango ir Masque. Galbūt tai nėra albumas, kurio linkčiau klausytis pagalvojęs apie visą Manfred'o Mann'o projektų puikią muziką, tačiau, chronologiškai žiūrint, šio albumo labai reikėjo persigrupavimui po nelabai sėkmingų (mano galva) paskutinių dviejų albumų Criminal Tango ir Masque.
Man patinka pati albumo koncepcija, kad jis iš esmės remiasi į Šiaurės Amerikos indėnų etninę muziką ir ją minimaliai interpretuoja – įveda tik džiazo prieskonį, bet nedaro iš to pompastikos, bando išlaikyti maksimalią autentiką muzikos sandaroje. Tiesa, aš savaime linkstu link tų dainų, kurios turi daugiau džiazo spalvos. Mano mėgstamiausias kūrinys neabejotinai yra albumą atidaranti Kiowa – nepakartojama melodija išpildyti saikingu džiazo stiliumi. Turbūt dar labiau išplėtota yra Laguna – atmosferinė, įtraukianti kompozicija. Wounded Knee taip pat įsipaišo tarp mėgstamų dainų, kuris turi daugiau etninės dvasios.
Man gal truputį kliuva kaskartinis motyvų pernaudojimas: Sikelele turi dvi dalis, Hunting Bow turi reprizą ir po to pagrindinę temą (arba atvirkščiai, priklausomai nuo leidimo), Medicine Song pagrindinė tema atkartojama Instrumedicine Song. Šiam albumui, mano nuomone, reikia daug daugiau įvairovės. Gal tuomet jis tikrai išklitų į viršų kaip labai autentiškas ir stiprus darbas. Dabar autentiškumo neigti negaliu, bet jis tiesiog silpnasvoris, jame ne tiek daug turinio.
Todėl albumui rašau ne daugiau nei 8 balus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas