Solidus world-jazz fusion albumas. Čia Manfred Mann yra visai kitam amplua, neveltui projektui ir davė atskirą pavadinimą (Manfred Mann's Plains Music), nors etninės muzikos ir džiazo ar bent jau džiazroko miksų būta jau ir Somewhere In Afrika albume. Šis albumas beveik tiktų kaip Somewhere In Afrika drąsesnis tęsinys, tik nelemtai į chronologiją įsiterpia Criminal Tango ir Masque. Galbūt tai nėra albumas, kurio linkčiau klausytis pagalvojęs apie visą Manfred'o Mann'o projektų puikią muziką, tačiau, chronologiškai žiūrint, šio albumo labai reikėjo persigrupavimui po nelabai sėkmingų (mano galva) paskutinių dviejų albumų Criminal Tango ir Masque.
Man patinka pati albumo koncepcija, kad jis iš esmės remiasi į Šiaurės Amerikos indėnų etninę muziką ir ją minimaliai interpretuoja – įveda tik džiazo prieskonį, bet nedaro iš to pompastikos, bando išlaikyti maksimalią autentiką muzikos sandaroje. Tiesa, aš savaime linkstu link tų dainų, kurios turi daugiau džiazo spalvos. Mano mėgstamiausias kūrinys neabejotinai yra albumą atidaranti Kiowa – nepakartojama melodija išpildyti saikingu džiazo stiliumi. Turbūt dar labiau išplėtota yra Laguna – atmosferinė, įtraukianti kompozicija. Wounded Knee taip pat įsipaišo tarp mėgstamų dainų, kuris turi daugiau etninės dvasios.
Man gal truputį kliuva kaskartinis motyvų pernaudojimas: Sikelele turi dvi dalis, Hunting Bow turi reprizą ir po to pagrindinę temą (arba atvirkščiai, priklausomai nuo leidimo), Medicine Song pagrindinė tema atkartojama Instrumedicine Song. Šiam albumui, mano nuomone, reikia daug daugiau įvairovės. Gal tuomet jis tikrai išklitų į viršų kaip labai autentiškas ir stiprus darbas. Dabar autentiškumo neigti negaliu, bet jis tiesiog silpnasvoris, jame ne tiek daug turinio.
Pamenu kokiais 1985ais kai Lietuvoje dar nebuvo Dievo, rimtesniu baznyciu, renginiu, katinas leopoldas buvo pirmas krikscionis neses Dievo zinia i dar sovietine sali.
Jei esi geras – viskas lengva kelyje,
O kai atvirkščiai – sunku ir tamsu darosi tiesiog.
Pasidalink su kiekvienu džiaugsmu savo tyru,
Sėk aplinkui juoką skambų ir tyrą.
Jei dainas dainuoji – linksmiau pasidaro,
O kai atvirkščiai – nuobodu ir pilka, be gal
Daina Jei esi geras leopoldas.
Lietus basas per žemę nubėgo,
Klevams per pečius tapšnojo delnais.
Jei diena giedra – gera ir miela,
O kai atvirkščiai – liūdna pasidaro visai.
Girdis, kaip skamba aukštai danguje
Saulės spindulių stygos šviesios.
Jei esi g
tokį smulkų, drebantį žmogelį:– Na, o tu kokio masto nusikaltėlis? Ką stambaus prasukai?Žmogelis nuryja seilę ir taria:– Aš naktį ežere su tinklais dvi lydekas sugavau... Ketvirtasis:
- O as RUKI VVERH daina A GDE ZE VY DEVCHONKI kaimu vestuvese su lietuv
Anigdots. Aš esu programišius. Įsilaužiau į Pentagono serverius, nukopijavau slaptus failus. Valstybės saugumo grėsmė!Antrasis atsiremia į sieną:– Aš – tarptautinis ginklų prekeivis. Aprūpindavau ištisas armijas. Pasaulinis mastas!Atsisuka abu į trečiąjį,
Erotomanas: Sto pensando a noi
Patrakus senute: Can't stop thinking of you
Eros: ono umana situazioni
Patrakus: They're just human contradictions (R.I.P.)
2023 m. kovo 14 d. 11:42:47
Solidus world-jazz fusion albumas. Čia Manfred Mann yra visai kitam amplua, neveltui projektui ir davė atskirą pavadinimą (Manfred Mann's Plains Music), nors etninės muzikos ir džiazo ar bent jau džiazroko miksų būta jau ir Somewhere In Afrika albume. Šis albumas beveik tiktų kaip Somewhere In Afrika drąsesnis tęsinys, tik nelemtai į chronologiją įsiterpia Criminal Tango ir Masque. Galbūt tai nėra albumas, kurio linkčiau klausytis pagalvojęs apie visą Manfred'o Mann'o projektų puikią muziką, tačiau, chronologiškai žiūrint, šio albumo labai reikėjo persigrupavimui po nelabai sėkmingų (mano galva) paskutinių dviejų albumų Criminal Tango ir Masque.
Man patinka pati albumo koncepcija, kad jis iš esmės remiasi į Šiaurės Amerikos indėnų etninę muziką ir ją minimaliai interpretuoja – įveda tik džiazo prieskonį, bet nedaro iš to pompastikos, bando išlaikyti maksimalią autentiką muzikos sandaroje. Tiesa, aš savaime linkstu link tų dainų, kurios turi daugiau džiazo spalvos. Mano mėgstamiausias kūrinys neabejotinai yra albumą atidaranti Kiowa – nepakartojama melodija išpildyti saikingu džiazo stiliumi. Turbūt dar labiau išplėtota yra Laguna – atmosferinė, įtraukianti kompozicija. Wounded Knee taip pat įsipaišo tarp mėgstamų dainų, kuris turi daugiau etninės dvasios.
Man gal truputį kliuva kaskartinis motyvų pernaudojimas: Sikelele turi dvi dalis, Hunting Bow turi reprizą ir po to pagrindinę temą (arba atvirkščiai, priklausomai nuo leidimo), Medicine Song pagrindinė tema atkartojama Instrumedicine Song. Šiam albumui, mano nuomone, reikia daug daugiau įvairovės. Gal tuomet jis tikrai išklitų į viršų kaip labai autentiškas ir stiprus darbas. Dabar autentiškumo neigti negaliu, bet jis tiesiog silpnasvoris, jame ne tiek daug turinio.
Todėl albumui rašau ne daugiau nei 8 balus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas