Remedy Lane
Pain of Salvation

Geddy Lee balsas man irgi anksčiau nelabai patiko, bet dabar jis man visai geras. O Daniel Gildenlow vokaliniai sugebėjimai mane visada žavėjo, labai galingas balsas, ypač aukštam diapazone. Gal Remedy Lane nėra tas albumas, kuriame jo vokaliniai sugebėjimai ypač žiba, tačiau kituose PoS albumuose perlų apstu. Aš vis dar nesuprantu, kaip galima išrėkti tokius dalykus, kokius jam pavyksta Nightmist dainoje. Vaikystėje tikrai galėjau galingai užrėkt, dabar netenka ant kažko kelti balso, tai nežinau, ar vis dar tebeturiu tą balsą, bet aukštam diapazone vis tiek neturėčiau šansų pakonkuruoti prieš Daniel'į. 

Kai nera vokalo garso, tai labai labai grazu, kaip ir Rush albumuose norisi pasakyti satdafakap

Jau senokai beklausiau šio albumo, tai nusprendžiau nuosekliai vėl perklausyti. Ir vėlgi, negaliu paneigti, kad tai yra vienas geriausių progresyvaus metalo albumų, kurie buvo kada nors sukurti. Kas įdomiausia, kad man sunku šį albumą išskirti kaip numerį vieną pačių PoS diskografijoje, kai yra tokie konkurentai kaip The Perfect Element ir kaip BE. Nors pastaruoju metu labiausiai linkau prie BE, bet prisiminęs Remedy Lane skambesį turiu persvarstyti savo pasirinkimus. Beje, šiandien pirmą kartą paklausiau Thorn Clown bonusą (kuris tik japoniškame leidime pasirodė) — irgi kompleksiškas kūrinys, gal net kiek per aštrus, todėl visai suprantu, kodėl Gildenlow'as nusprendė jo neįtraukti į albumą. 

PoS konceptualių albumų stiprybė — labai glaudžiai susijusios dainos tiek tekstu, tiek muzika. Nė viena daina neiškrenta iš konteksto ir neleidžia pamiršti nei to, ką jau perklausei, nei to, kas dar bus ateityje. Todėl PoS albumus labai malonu prisėsti ir paklausyti nuo A iki Z, o ne atskirom dainom. Negana to, yra atitinkamas sudėtingų dainų ir melodingų dainų skambesys, o kai kurios ir melodingos dainos skamba sudėtingai (This Heart of Mine (I Pledge) arba Undertow). Man visada labiau patiko ta "techniškesnė" PoS grupės pusė, todėl šiame albume man labiau išsiskiria dainos Fandango, Rope Ends, A Trace of Blood ir, žinoma, grandioziškai albumą užbaigianti Beyond The Pale. Net iš tokio perfekcionisto kaip aš šios dainos be vargo išplėšia 10-uką, bet esmė tame, kad čia visos dainos vertos bent 9-eto. Ir būtent jų susietumas, bendra istorija verčia mane net neabejojant rašyti 10 balų šiam albumui. 

Naktį, visiškoje tyloje perklausiau Pain Of Salvation ‎– Remedy Lane Re:Visited, kuomet imlumas muzikai maksimalus. Negaliu teigti, kad būtent remix suteikė albumui tokio patrauklumo, greičiau ypač sutelktas dėmesys į medžiagą.  Pain of Salvation niekad nebuvo mano dėmesio centre, bet Einaro metų topas pakurstė susidomėjimą, ko pasekoj jau trys albumai išmėsinėti iki gyslelės. Perfect Element I, Remedy Lane ir In the Passing Light of Day daugmaž vienodo lygio ir, sprendžiant iš recenzijų, labiausiai mėgiami. Anksčiau mėgau Scarsic, kuris iš fanų  susilaukė nemažai priekaištų, tad dabar bus jo eilė, kad pats pajusčiau kaip kas yra iš tikro.                             

Man, ko gero, geriausias grupės albumas. Arba Perfect Element.