Remember... You Must Die
Suicide Silence

Ekstremalių metalo rūšių albumus man tenka ilgai studijuoti, bet kai kurios tokios studijos atsiperka. Šis man iki tol nepažinotos grupės Suicide Silence darbas yra neblogas to pavyzdys. Šis albumas prasisuko turbūt dviženklį skaičių kartų pro mano ausis, bet man didžioji jo turinio dalis patinka. Gal jis kiek sprangus ir intensyvus ir jo klausymasis veikia tik esant tam tinkamai nuotaikai, tačiau tai originalus albumas deathcore žanro kontekste. Nors įprasti elementai – growl'as, double kick'as, vokalo buvimas pirmame plane aukščiau kitų instrumentų – jie visi yra čia, tačiau sėkmingai išvengiama repetityvumo, nes nuo neatsiskiriančių tarpusavyje rifų ir melodijų dažnai kenčia visi core žanrai (ypač metalcore). Čia dažniausias problemos sprendimas yra tiesiog nelyginių ritmų naudojimas: nors metras dažniausiai 4/4, bet erdvė labai dažnai užpildoma sinkopėmis arba tripletais / sekstupletais – You Must Die bene idealus pastarųjų naudojimo pavyzdys. Apskritai Ernie Iniguez darbas prie mušamųjų – puikus. Tai pirmasis jo albumas su grupe, todėl intriguoja paklausyti, ar panašiai intensyviai ritmo atžvilgiu skambėjo ir ankstesni Suicide Silence darbai. Taip pat man patinka ir stiprus gitaros iškreipimas (distortion'as), kuris vietomis skamba kaip djent, ypač kadangi Suicide Silence visai mėgsta žemo registro rifus, kaip pastebėjau.

Pagrindiniai albumo minusai: labai intensyvus albumas be pauzių tikrai sunkus apimti vienu ypu, net tokiai visko „mačiusiai“ ausiai kaip mano. Norisi bent vienos pauzės, kažkokios ramesnės ir atmosferiškesnės dainos. Čia to negaunu. Taip pat kai kurios dainos yra intensyvios, bet su savimi neneša jokio inovatyvumo ir neišsiskiria šiame albume: Endless Dark turbūt yra greičiausia daina albume, tačiau ji tiesiog palieka tos dainos, kurioje yra daug double kick'o naudojimo įspūdį, ir apie ją tiesiog užmiršti. 

Mano mėgstamiausios dainos: You Must Die ir Fucked For Life. Pirmoji, kaip jau minėjau, turi daugiausia ritminio veiksmo, o antroji turi labai tiesmuką, bet labai įsimintiną rifą. O ir mušamųjų partijos posme įspūdingos – taip greitai ir tiksliai mušti snare'us dar reikia įgusti. Taip pat mėgstu Alter of Self piktą atmosferą, Be Deceived turi labai smagius pragrojimus tarp strofų. Dying Life – daug stipraus disonanso (neturiu klausos, bet nujaučiu, kad naudojami tritoniai) ir dėl to įgauna savito žavesio ir išskirtinumo. God Be Damned antroji pusė – nuostabus solavimas gitara, ypač vietose, kur greitas tempas. Ir t.t., komplimentų galėčiau surasti bene kiekvienai dainai. Todėl albumui negailiu 9 balų.