Solidus, nenuobodus albumas. Midnight Oil skambesyje randu kitų australų: žiupsnelį Nick Cave bei The Church ir daugiau nei žiupsnelį INXS. Tiksliai neužčiuopiu, per kokius specifinius skambesio elementus tai pasireiškia, todėl negaliu ir padaryti išvados, ar čia Midnight Oil tiesiog semiasi įkvėpimo iš savo amžininkų, ar yra kažkoks specifinis australiškas roko bruožas, kuris čia vis išlenda ir išlenda.
Šiame albume yra melodijų, kurios tikrai ne prasčiau įsimena negu didžiausias grupės hitas Beds Are Burning. Man labai patinka Rising Seas posmo melodija, Tarkine turi nuostabią akustinę melodiją – turbūt daugiausiai emocijų keliantis numeris albume. Nobody's Child – albumo rokeris, kuris man visiškai Michael Hutchence'ą prikėlė iš numirusių. We Resist tikrai gerai tarnauja kaip albumo centerpiece. Last Frontier aukšta nata užbaigia albumą. Lost a Sea bei To The Ends of the Earth taip pat efektingos dainos.
Tačiau likusios dainos palieka blankesnį įspūdį: The Barka-Darling River pirmoji pusė, kuri skamba aršiau, yra pernelyg chaotiška, o po to, kai nusistovi, tampa pernelyg banali. Neišlaikytas balansas. Undercover ir We Are Not Afraid yra dainos, kurios labai greitai nublanksta gerų skambesių aibėje. Ir labiausiai albume nepatinka Reef – skamba kaip šiuolaikiška indie / pop rock daina, kurios melodija tokia saldi, kad net kažin ar
7-dienio DIENOS DAINOS rinkimuose tiesiogine to žodžio prasme tikrus Fejerverkus paleido 80-ųjų diskotekų karalaitis SAVAGE su savuoju gabalioku "RADIO" ;-)
Vis tik turbūt būsiu apsimelavęs. Galimai užmečiau akį į nerefresh'intą music.lt langą vakar. Nes dabar tai gavau 20+ taškų už savo ekstensyvią Godflesh ir Rygos apžvalgą.
Aš kažkaip neatkreipiu dėmesio kiek taškų gaunu, bet anksčiau tikrai neatrodė, kad būtų tik 3 taškai. Galbūt jie dabar už visus dienoraščius nepriklausomai nuo ilgio būna (daugiau mažiau) vienodi. Galbūt vienas iš sistemos išsiderinimų.
Tik dabar tą pastebėjau (o sistema tokia jau dviženklį skaičių metų turbūt). Nežinau, kodėl kai kurie music'o nariai vis tiek elgiasi lyg medžiotų reitingo taškus.
Tai, kad reitingo sistema bevertė, įrodo faktas, kad už ilgą komentarą tu gauni belekiek taškų, o už ilgą dienoraštį, į kurį įdėjai nemažai darbo ir laiko – tuos pačius 3 taškus, kaip ir už visus dienoraščius.
2023 m. sausio 9 d. 17:58:13
Solidus, nenuobodus albumas. Midnight Oil skambesyje randu kitų australų: žiupsnelį Nick Cave bei The Church ir daugiau nei žiupsnelį INXS. Tiksliai neužčiuopiu, per kokius specifinius skambesio elementus tai pasireiškia, todėl negaliu ir padaryti išvados, ar čia Midnight Oil tiesiog semiasi įkvėpimo iš savo amžininkų, ar yra kažkoks specifinis australiškas roko bruožas, kuris čia vis išlenda ir išlenda.
Šiame albume yra melodijų, kurios tikrai ne prasčiau įsimena negu didžiausias grupės hitas Beds Are Burning. Man labai patinka Rising Seas posmo melodija, Tarkine turi nuostabią akustinę melodiją – turbūt daugiausiai emocijų keliantis numeris albume. Nobody's Child – albumo rokeris, kuris man visiškai Michael Hutchence'ą prikėlė iš numirusių. We Resist tikrai gerai tarnauja kaip albumo centerpiece. Last Frontier aukšta nata užbaigia albumą. Lost a Sea bei To The Ends of the Earth taip pat efektingos dainos.
Tačiau likusios dainos palieka blankesnį įspūdį: The Barka-Darling River pirmoji pusė, kuri skamba aršiau, yra pernelyg chaotiška, o po to, kai nusistovi, tampa pernelyg banali. Neišlaikytas balansas. Undercover ir We Are Not Afraid yra dainos, kurios labai greitai nublanksta gerų skambesių aibėje. Ir labiausiai albume nepatinka Reef – skamba kaip šiuolaikiška indie / pop rock daina, kurios melodija tokia saldi, kad net kažin ar
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas