Shin-Ken
Persefone

Šinken – japoniškas katana kardas. Tai ko gero bus simbolis samurajiškos kultūros, kurią Persefonė bandė perteikti.  Iš visos Persefone diskografijos prie šio albumo užsisėdėjau ilgiausiai. Ne todėl, kad jis geriausias, o todėl, kad jis įvairus. Techniškas grupės grojimas į porą Atheist bei death vokalas kiek aukštesnis nei vidutinio lygio jau galėtų imponuoti tiek, kad imtumei domėtis jais nuodugniau. Persefonė yra daugiau nei hipotetinė mano metafora. Ji geba sujungti savyje niuansus gretimų sau muzikinių stilių taip subtiliai, kad to nepastebi iš karto. Šiame albume yra 5 kompozicijos, kurios yra kaip rišamoji medžiaga. Tai instrumentinės interliudijos, iliustravusios gamtos stichijas - žemę, vandenį, vėją, ugnį, bei jų nebuvimą t. y. tuštumą, kurios pertepa sluoksniuotą death metal, heavy metal, power metal, technical metal tešlą su  hard roko trupinėliais ir tortas gavosi tikrai ne sausas. Grįžtant prie japoniško albumo motyvo, viena vokalinė interliudija Kusanagi atlikta panaudojant autentiškus japonų liaudies instrumentus, sustiprina ir taip jau kinematografiškus Japonijos gamtovaizdžius. Gi pagrindinė albumo uoliena - galingas death‘as tai čia, tai ten pamargintas klavišinių inkrustacijomis bei scream‘u ar net grynu vokalu.

Galiu dar ilgai tauzyti, koks tai neeilinis albumas, bet geriau paklausyti patiems. Konkrečiai rekomenduočiau Intro su galinga power death metal Fall to Rise, o ypač The Fire Book interliudiją su po einančiu Kusanagi bei Shin-Ken Part I.