Singularity
Peter Hammill

Nu ir dar kartą Hammill'is pasiūlo visiškai kitokį albumą nei jo pirmtakas. Tiesa, mano galva, Clutch ir Incoherence buvo daug didesnės inovacijos. Singularity yra savotiškai eksperimentinis darbas, tačiau daug turinio muzikaliai skamba kaip kažkas, ką jau girdėjome PH diskografijoje.

Our Eyes Give It Shape savo pakilumu taikosi į Skin, o alternatyvaus roko poskonis gitarose neša į The Noise albumo estetiką. Event Horizon įdomesnis variantas – pradžioje tas akustinis motyvas beveik nuneša tave į pirmąjį albumą Fool's Mate, tačiau noise'inės gitaros vos ne Loops And Reels ar The Future Now atspalvio įduoda. Famous Last Words – labai sofistikuota, baladiška melodija, labiausiai primenanti X My Heart / Everyone You Hold / This erą PH diskografijoje. Naked To The Flame – labai smagią boso liniją turinti baladė, skambesio intymumu besilygiuojanti į Over albumą. Meanwhile My Mother skamba panašiai, gal šiek tiek daugiau joje girdžiu asociacijų su ramesnėmis dainomis Enter K arba jau minėtame Skin albume. Vainglorious Boy – kažkiek naujoviškiau skambantis kūrinys, bet vėlgi, gitaros atspalvis primena The Noise, o lėta, sunki dainos eiga su tamsia sintezatoriaus linija primena griežčiau skambančiais This albumo dainas (Stupid, Always Is Next). Of Wire, Of Wood – avangardinis pianino interliudas su beveik etniškai skambančiu repetityviu perkusijos motyvu (kuris sukelia paranoją, kad aš klausau King Crimson'ų Larks' Tongues In Aspic, Part One įžangos). Friday Afternoon savo melodingumu lygiuojasi į jau minėtas Naked To The Flame ir Meanwhile My Mother. Galiausiai, White Dot – neabejotinai didžiausias albumo eksperimentas – visiškai ekspresionizmas kuris savo produkcijos efektais primena radikaliausius darbus A Black Box albume ar net įsipaišytų į Loops And Reels.

Taigi, beveik visoms albumo dainoms radau analogų PH praeities darbuose, nors neneigsiu, Naked To The Flame, Meanwhile My Mother ir Friday Afternoon beveik džiazinis baladiškumas turi savyje inovatyvumo, o Event Horizon ir ypač White Dot yra tikrai įdomūs ir netikėti eksperimentai. Taigi, šis albumas tikrai inovatyvus iki tam tikro laipsnio, bet tuo aspektu yra ir daug labiau iš koto verčiančių albumų net ir vėlyvesnėje PH diskografijoje.

Kalbant apie lyrinį turinį, šis albumas beveik pretenduoja į konceptualų albumą ir į beveik geresnį negu Incoherence kalbos tematika. Kaip ir Wiki puslapis pristato, šis albumas buvo pirmas solinis darbas, įrašytas po patirto širdies smūgio. Todėl šis albumas kupinas refleksijų mirties tema ir yra tikrai gana asmeniškai. Iš esmės mirties ir laikinumo temos lieka daugmaž nepaliestos tik dviejose dainose: Naked To The Flame ir Vainglorious Boy. Nors neatmetu versijos, kad ta vilioklė Naked To The Flame ir tas Vainglorious Boy („garbėtroška bernelis“), kuris gyvas vien tik auditorijos dėmesiu, bet po performanso lieka vienas sau su savo tuštumu ir kvailumu – šie du personažai galimai yra kitų PH aplinkos žmonių atitikmenys. Jei tai yra tiesa, tai šis albumas yra beveik asmeninis PH dienoraštis. 

Iš tikrųjų gerai, kad lyriškai Naked To The Flame ir Vainglorious Boy egzistuoja albume, kitaip albumas lyrine prasme pataptų labai šaltas ir nykus. Ypač tas nykumas pasireiškia pirmose trijose dainose, kur labai aiškiai PH kontempliuoja savo santykį su patirtu širdies smūgiu: Our Eyes Give It Shape refleksija apie pačią staigios mirties mintį ir džiaugsmą jos išvengus; Event Horizon yra apie patį kertinį momentą, kai pradedi jausti, kad prarandi savikontrolė ir galimai tau ateina galas; Famous Last Words – apie atsisveikinimą su savo auditoriją ir jo prasmę. Nors šioje vietoje jau pasigendi lyrinės įvairovės, kurios iš PH tikies daugiau, bet ta pati problema šiose trijose dainose paliesta turbūt iš daugiau kampų negu kalbos tema visame 14 dainų Incoherence albume. Dar pridėkime Meanwhile My Mother apie senyvą mamą, kuri jau gyvena savame pasaulyje ir jai beliko tik laukt mirties, Friday Afternoon apie beprasmę pianino derintojo žūtį ir vyšnaitė ant torto – White Dot, kurį apskritai kvestionuoja mūsų gyvenimo prasmę ir ar mūsų spalvoto gyvenimo pačioje šerdyje, pati esmė nėra tuščias baltas taškas, t.y. beprasmybė. Žodžiu, nors tas fokusas į mirties ir laikinumo temą atrodo perteklinis, tačiau kabinami vis kitokie akcentai, kas ir patraukia dėmesį.

Ir nors lyriškai man šis albumas svaresnis nei Incoherence, tačiau gerokai stokoja iki Clutch. O muzikaliai mane traukia tik mažesnioji pusė dainų. Neabejotinas favoritas yra Famous Last Words su savo sofistikuota baladiška melodija. Taip pat smagu paklausyti Our Eyes Give It Shape pozityvo, Vainglorious Boy aštrumo, White Dot keistų atspalvių. Kitka albume neatrodo taip efektyviai išvystyta – net jei yra atskirų patrauklių aspektų, neišsivysto tokia fiksacija, kad tik dėl, tarkim, Naked To The Flame žavingo boso pamėgčiau visą dainą... ji man tiesiog truputį ilgoka ir nuobodoka. Kaip ir Event Horizon per ilgai rutuliojasi ir nekažkas iš jos ir išsivysto. 

Albumą vertinu 8-etu.