Sonder
TesseracT

 Albumas Sonder yra logiška TesseracT judėjimo į priekį išdava. Perklausiau visą grupės diskografiją ir mano ausiai atrodo, kad paskutinis albumas apjungia ankstesnių albumų medžiagą, sakytum, santrauka, ar reziume.

Albumas „Concealing Fate“ djant atviras demonstravimas persmelkiant deformuotu vokalu ir čia pat užglaistant melodingu švariu dainavimu. Denas Tompkinsas vienodai gerai valdo abi dainavimo technikas, pastarąją netgi geriausiai. Daug atmosferinių interliudijų, iš kurių sklandžiai išveda būgno užgreitinantis griaustinis. Bosinės gitaros linija aiškiai girdėti per visą albumą, turi ne vieną solinį numerį (pvz. 2 dalis. Deception). Sonder albume panašiai skambanti daina būtų „Juno“.

Sekantis EP „Perspectve“ jau akustinis ir su kitu vokalistu. Raminanti, fortepijoninė muzika, mažai trikdoma gitarų su švariu balsu. Svajinga atmosferinė muzika man priminė Nosound. Ryškiausia albumo daina „Eden 2.0“.

 Sonder albume šio albumo bene prototipas yra sudubliuota daina „Beneath My Skin /Mirror Image“. Taip pat atgarsių randama ir dainoje „The Arrow“.

„Altered State“ grupės grynai progresyvus metalas-metalcoras. Djant technikos saikingai, naujas vokalistas Ashe O'Hara valdo melodingą- švarų vokalą, jis ir kompozitorius. Šiuo albumu toliau tolstama nuo debiutinio stiliaus, nors ne taip drastiškai kaip su „Perspective“. Albumo pasirinkta kryptis išlaikyti atmosferinį, jaukų , melodingą skambesį.

Sonder albume Altered State analogo randu dainoje „Luminary“.

Dainos King ir Smile yra naujadaras iš jau aprobuotos medžiagos. Djant technika, poliritmika, dalinis screem‘o sugrįžimas, atmosferiniai atodūsiai, gitarų grėsmingas tonas, klavišinių reti žemi slogūs akordai – viskas gan išmoningai apjungta. Man geriausios albumo dainos

Orbital pradžia skamba grynai shoegazing  atmosferoje, artimoje Alcest.  Vėliau kapotas djant rifukas, poliritmika, greito-lėto kaitaliojimas. Su labai didelėm išlygom galima priskirti Perspective etapui, bet aš linkęs manyti, kad tai žingsnis linkme progresyvą praturtinti djantu ir post roku.

Štai todėl šis albumas kai kam gali pasirodyti su leopardo dėmėmis. Nors būtent nuo jo ėmiau klausytis TesseracT, nei pradžioje, nei dabar jis nekelia nepatogumo išklausyti iki galo. Jame persipynė tai, ką aš mėgstu atskyromis detalėmis, o tuo labiau, kai jos apjungtos duoda puikų rezultatą.

Vertinu 9 balais, nes tikiu, grupei čia buvo tarpinė stotis ir ji dar sugros 10-kui.

TesseracT labai daug klausęs nesu ir apskritai į djent esu įlindęs tik tiek, kad žinau, kokios grupės atstovauja tam stiliui, bet nieko konkrečiau. Tačiau vis tiek šis albumas man atrodo neįkvepiantis, ganėtinai nuobodus ir baisiai nevientisas. To nevientisumo įrodymo galėčiau duoti labai daug: ilgoji Beneath My Skin / Mirror Image yra balaganas, Luminary, Orbital ir The Arrow prašosi lauk iš šito albumo, nes King, Juno ir Smile stipresnis skambesys nesusiriša, netgi toks dalykas kaip nesubalansuota kūrinių trukmė mane trikdo. Trumpas kūrinys, ilgas kūrinys, vėl trumpas - tiesa, gal tai ne kriterijus, tačiau vis tiek pasimetu klausydamas šio albumo. Tiesa, King ir Juno yra tikrai stiprios dainos, gal ne pačios stipriausios, bet galingas skambesys bent jau sudomina. Lengvesnės albumo dainos visiškai pranyksta. Šiaip vidutiniškai dainoms daviau apie 8 balus, bet albumo fragmentuotumas man neleidžia rašyti daugiau nei stipraus 7-eto. Iš TesseracT buvo galima tikėtis daugiau. Or this is just me...