Sounds That Can't Be Made
Marillion

Tai buvo pirmasis mano išgirstas Marillion albumas. Tada nieko nesupratau, nebuvau pribrendęs prie neoprogresyvaus skambesio.

Po 6 metų tai yra mano mėgstamiausias Marillion albumas. Bent jau H. eros tai tikrai. Muzikaliai dainos įvairios ir sukoncentruotos, mažiausiai tos palaidos balos, kokios buvo galima rasti daugelyje Marillion albumų - dėl tos priežasties net skippinau Happiness Is The Road, nes jo beklausant pasidarė bloga ir supratau, kad dabar aš jo niekaip negaliu įvertinti, nes jis yra skysta, pro mano ausis prabėganti masė.

Gaza neabejotinai yra viena aštriausių, bet ir stipriausių tiek teksto, tiek muzikos prasme dainų Marillion repertuare. Pagaliau yra nemažai ritmiškai įdomių motyvų, nes atrodo, kad vienintelis albumas, už kurį galėčiau pagirti iš širdies Mosley darbą Marillion, buvo pats pirmasis - Fugazi. Gaza apskritai atgaivina bet kurį klausytoją, kuris iki tol skeptiškai vertino daugelį Marillion "šen bei ten" pasišvaistymų. Rothery vietomis prasprogsta ne tik tais švelniai aukštais tonais, kai kur jis skamba bene metališkai, o gal net ir psichodeliškai. O ir Kelly klavišinių linijos, kaip visada, laiku ir vietoj ir duoda "erdvės" ne tik Gaza, bet ir apskritai visoms šiame albume kompozicijoms. 

Sounds That Can't Be Made yra mano antras mėgstamiausias kūrinys šiame albume. Kai kurie vadina pagrindinę dainos melodija sausa, lygia, trūksta provėžų, kurios veiktų aktyviuosius smegenų centrus. Aš manau, kad tai dainai pavojinga kažką papildomo pridėti - ji vis tiek antroje pusėje prasprogsta taip galingai, kad nuo to ir pirmoji dalis pasidaro estetiškai gerai išpildyta. Šios dainos galas, kartu su The Sky Above The Rain galu, yra vieni sprogstamiausių momentų Marillion diskografijoje.

Taip pat labai mėgstu Power — galbūt mažiau progresyvi už kai kurias kitas albumo dainas, tačiau turi neužmirštamai gerą priedainį, kurį Hogarth'as išpildo 100 procentu, su reikiama emocija. Power koncertiniai įrašai dar jėgiškesni.

Visoms kitoms albumo dainoms daviau 9 balus. Montreal yra stambi, bet truputį padrika. Invisible Ink skambesio prasme kiek nublanksta. Lucky Man ir Pour My Love pritrūko navarotų — vis tik negaliu atsisakyti Marillion vertinti kaip progresyvios grupės ir šios dainos nepasirodė pernelyg progresyvios, o melodijos, na, geros, bet ne tiek užvedančios kaip Power. The Sky Above The Rain yra puikiai struktūriškai išpildyta daina, tačiau kai kurie momentai manęs nesužavi, o finalas taip nušluoja, kad nebeatsimeni ir viso dainos turinio (čia galingo finalo efektas suveikia atvirkščiai nei Sounds That Can't Be Made, gal dėl to, kad The Sky Above The Rain ilgesnė).

Iš esmės gana vientisas, liapsusų stokojantis, solidus albumas. Pradžioj nedrįstu rašyti 10 balų. Turint omenyje, kad mano įvertinimas tikslesnėje išraiškoje būtų kokie 9,4 balo, rašau labai tvirtą 9-etą.