Tales from Topographic Oceans
Yes

Man anksčiau atrodydavo, kad kritika šiam albumui, ypač iš Wakeman'o pusės, yra truputį perdėta. Ir dabar taip atrodo, bet aš jau nebe taip stipriai oponuoju šiai nuomonei. Vietomis tikrai jaučiasi tas persistengimas būti itin sofistikuotiems ir pompastiškiems, siekiant pakartoti "Close to The Edge" albumo sunkiai ginčytiną nepriekaištingumą. Vienintelė kompozicija absoliučiai be priekaištų šiame albume yra The Revealing Science of God (Dance of the Dawn). Joje yra masė įspūdingų muzikinių momentų, kuriais mėgaujuos, visa kompozicija yra labai įtraukianti ir sutraukia laiko dimensiją taip, kad nepasijaučia maštabiška dainos trukmė. The Ancient (Giants Under The Sun) yra labiausiai išgirta kritikų, tačiau nemanau, kad ji apskritai yra arti pirmosios dainos efektingumo. Tačiau tikrai man patinka Howe partijos toje dainoje ir pagrindinis rifas taip pat. Ritual (Nous Sommes du Soleil) labiausiai jaučiasi persistengimas, atsiranda "Close to The Edge" ir "The Revealing Science of God" kai kurių temų atsikartojimai, lyg norint užpildyti idėjų stokojimo spragas. Bet iš esmės kompozicija dar visai stipri ir kupina netikėtų momentų. Prasčiausia albume laikyčiau The Remembering (High The Memory) — ganėtinai neįsimintina, blanki, labiausiai stokojanti įvairovės, taip sukurdama atvirkščią efektą "The Revealing..." — laiko dimensiją tik ištempia ir priverčia laukti, kada ši kompozicija baigsis arba joje nutiks kažkas sprogstamo, bet taip nieko ir nesulauki.

Vertinčiau šį albumą 9/10, nes šis albumas tikrai nėra toks vientisas kaip "Close to The Edge" ir šis albumas yra mažas laiptelis žemyn Yes muzikinėje kelionėje.