The Future Now
Peter Hammill

Po "Over" šitas albumas yra "geras" smūgis į galvą. Į kabutes žodį "geras" įrėminau, manau, neveltui. Po kelių perklausų aš vis tiek likau nesupratęs šio albumo. Nors recenzentai įvairiuose portaluose šį darbą vadina daug universalesniu dėl tematinio įvairumo, o muzikinius eksperimentus lygina su John Cale, David Bowie panašaus laikmečio darbais... Bet tai turbūt ir viskas, ką galima gero pasakyti apie šį albumą. Ir tai, John Cale eksperimentai buvo ir ankstyvesni, ir įdomesni, nes Cale'as yra užsigimęs eksperimentatorius, o Peter'io dainos paprastai turi formą ir šis albumas įrodo, kad Peter'is be formos skamba gana blankiai ir užmirštamai. PH daug įtikinamiau eksperimentavo "In Camera" albume ir būtent šio albumo daugiausia aš juntu titulinėje dainoje "The Future Now". Kaip netikėta, bet ši daina man geriausiai skamba iš viso šito kokofonijos prifarširuoto albumo. Visą albumo antrąją pusę aš nurašau kaip neįdomią ir praktiškai nevertą dėmesio, nebent patenkinti smalsumą, kaip PH eksperimentuoja su sintezatoriais, su keista ritmika (A Motor-bike in Afrika), pjauna gitara... "Pushing Thirty" yra dinamiškiausia, bet sunkiai klausoma daina albume, "Energy Vampires" dar galima užskaityti kaip įdomų PH nukrypimą nuo sau būdingos tematikos. "The Second Hand" skamba bene kaip "The Clash" ar kažkas iš "Talking Heads" repertuaro. "If I Could" yra artimiausiam tam PH pavidalui, kuriuo jis pasirodė "Over" albume — nebloga baladė, bet irgi, gan minimalistinė ir labai daug džiaugsmo klausytojui nepasiūlanti.

Negaliu vertinti daugiau nei 7 balais.