The Last Semblance
Alizarin

Vokalas ir man užkliuvo. Plokščias ir dar per nosį, nemalonus kažin kaip.

Labai įdomus albumas iš grupės, kurios kūrybos nusprendžiau perklausyti tik dėl to, kad užmačiau man kaip chemikui imponuojantį grupės pavadinimą (alizarinas yra raudonas dažas ir taip pat naudojamas analitinės chemijos srityje). Jie mane nustebino ir tuo pačiu sukėlė vidinį konfliktą, ko pasekoje šio albumo perklausiau jau turbūt dviženklį skaičių kartų. Jie mane nustebino man labai limpančia kompozicijų maniera ir muzikavimu – švelniai skambantis gitaros ir klavišu tandemas puikus, ritmiškai labai puikiai išpildytos dainos, neperkrauta draskymosi instrumentais. Tiesa, galbūt šitas lengvas skambesys vietomis paveda mintimis į klystkelius, dėl ko kartais dainos nuskamba neįsimintinai, bet šiemet buvo ir gerokai nuobodesnių albumų nei šis. Kas mane žiauriai supriešino: vokalas. Tai pirmas grupės albumas, kuriame Josh Kay dainuoja ir aš manau, jog buvo klaida nepasisamdyti atskiro vokalisto. Josh Kay, atrodo, dainuoja su užsikišusia nosimi (ką čia žinai, gal žmogų sloga prispaudė)... bet tas „nosinis“ vokalo skambesys labai mane dirgina, o ir tembro variacijų beveik jokių visame albume Kay nepasiūlo. Siūlyčiau pasitreniruoti arba iškrapštyti iš kažkur naują vokalistą. Los Andžele pasiūlos turėtų būt, bet turbūt finansai opesnis klausimas tokioms mažai žinomoms grupėms.

Mano mėgstamiausios kompozicijos yra Attenuation (viešpatie, koks nuostabus išpildymas ir ritmika) ir Elegy Simulacra, nors iš esmės visos albumo dainos skamba stipriai. Muzikaliai beveik rašyčiau 10-etą, bet -1 balas už vokalą, tai 9-etas.