The Likes of Us
Big Big Train

Stagnacijos albumas. Nesakyčiau, kad prie to ypač svariai prisidėjo Alberto Bravino atėjimas į grupę, kuris visai sėkmingai pakeičia a.a. Davidą Longdoną (tiesą sakant, vokaliai net ganėtinai sunku pastebėti kažkokius rimtus skirtumus). Bet aš asmeniškai jaučiu, kad tiesiog visas kolektyvas bendrai į albumą neatneša ypač ryškių muzikinių idėjų. Jų ankstesnis studijinis darbas Welcome To The Planet serviravo ir įdomią ekspresyvią išraišką kaip dainoje The Connection Plan ir instrumentale Bats In The Belfry ir pulsuojančius progroko himnus tokius kaip Lanterna. Čia pulsas jaučiamas vos vos. Oblivion vos ne vienintelis toks ryškus, įspūdį paliekantis gabalas albume – būgnavimas ir vokalinės frazuotės (kaip charizmatiškai atliekama eilutė "one time, two times, ten times, to infinity“) antrame posme tiesiog on point. Dar tokį ritmiškai eklektišką motyvą pasiūlo paskutinė albumo daina Last Eleven – joje ypač arklišką darbą atlieka bosinė gitara, kuri labai prisideda prie šio kūrinio įsimintinumo.

Bet kitka albume to pulso ir tos ekspresijos stokoja. Big Big Train absoliučiai nieko nepralaimi melodijos fronte, jie jame vis dar yra nepriekaištingi ir tarp lyderių šiuolaikiniame progroke. Bet toms melodijoms nesuteikiama tiek daug masės, kiek jos nusipelnė, jos skamba efemeriškai ir neįtikinančiai. Pavyzdžiui, ilgai kamavau savo grotuve 10 minučių trukmės opusą Miramare. Yra gražių vokalinių harmonijų ir lengvų gitaros melodijų, bet ar nors vieną iš jų aš atsimenu praėjus kelioms dienoms? Ne, man jos nepalieka žymės. Malonu paklausyti tam kartui, bet ilgalaikio įspūdžio nėra. Love Is The Light ir Bookmarks tik dar radikalesnės, mažiau veiksmo turinčios to paties reiškinio versijos. Nesu ir didelis Skates On fanas, bet ši daina turi tvirtesnę ritminę sekciją ir vieną įsimintiną dramatinį lūžį ties maždaug 2:50. 

Lieka neaptartas didysis albumo banginis Beneath The Masts. Nes atrodytų, būtent jis apibrėžtų visą albumo balansą: ar jis liks toks lengvai praskriejantis, bet nepaliekantis didelio įspūdžio, ar vis tik 17 minučių trukmėje yra kažkas kompoziciškai ar instrumentiškai naujo ir nuostabaus? Yra ir to, ir to – nemaža kūrinio masė klausosi ne ypač įdomiai, nors esti ir bene geriausiai visame albume išvystytų melodijų. Visgi geros instrumentinės mėsos atsiranda dainai persiritus į antrąją pusę – ten yra bene progiškiausias ir įdomiausias momentas visame albume. Bet ar tai išgelbėja visą kūrinį – sakyčiau, tik iš dalies. Visgi BBT repertuare yra daug įdomesnių kvapą gniaužiančių keliolikos minučių siuitų (imkim kaip pavyzdžius A Mead Hall In Winter arba Brooklands Sequence). Tai aš Beneath The Masts mėgstu, bet mano simpatijos gan rezervuotos. 

Ir mano simpatijos visam albumui nėra didelės. Tai geras progroko albumas melodingumo prasme, bet instrumentinis ir kompozicinis išpildymas, sakyčiau, galėjo būti daug geresnis, ir bendrai albume nėra nieko tokio naujo, ko jau nebūtume girdėję Big Big Train repertuare. Maksimalus balas, kurį galėčiau šiam albumui rašyti, yra 8.