The Overview
Steven Wilson

Objects Outlive Us - 10 balų, The Overview - 8 balai, tad vidurkis 9 balai.

Čia tiems, kas nenori skaityti mano ilgų įžvalgų. Bet šitas sakinys ir iliustruoja faktą, kaip man šis albumas yra dviejų pusių albumas. Iš tikrųjų drąsus SW sprendimas paleisti dviejų siuitų albumą be jokių hitų, vėl grįžta prie grynai progresyvios formos. Dideli kūriniai šiuolaikiniame progroke nėra labai populiarūs. 

Skambesio prasme abi siuitos papuola į tokią lengvo melodingo progroko / space roko teritoriją. Bet The Overview yra atmosferiškesnė ir lengvesnė, tuo tarp Objects Outlive Us turi truputį daugiau eklektikos ir tamsesnių garso palečių. Šiaip to eksperimentavimo su speisrokinėmis formomis buvo jau Harmony Codex albume, tik ten apiforminimas buvo žaismingesnis, įvairesnis ir galbūt geriau apeliuojantis masėms. Turbūt tai ir tampa pagrindiniu aspektu, dėl ko, po daug perklausų, man Harmony Codex išlieka įspūdingesniu albumu negu The Overview. 

Bet turiu skirti laurų vien jau už Objects Outlive Us kompozicija. Ji man krito į ausį iš pat pirmos perklausos, aš ją iškart įsisavinau ir su ja susigyvenau. Tiesą sakant, aš tokių gerų ~20 min trukmės progroko siuitų negirdėjau jau daug metų šiuolaikinėje muzikoje. Ji turi puikiai išpuoselėtą, įvairialypę kompoziciją ir tikrai įdomių instrumentinių momentų. Asociacijos šioje kompozicijoje esti su įvairiomis klasikinėmis progroko grupėmis: įžanginėje sekcijoje girdžiu stiprų Brave laikų Marillion erdvumą, The Cicerones/Ark sekcija prasideda lengva akustine Lifesoną primenančia gitara (ypač Discovery segmentą iš 2112 ar net La Villa Strangiato), o paskutinė No Ghost In The Moor sekcija kažkiek yra Soon sekcijos atitikmuo iš Yes siuitos The Gates Of Delirium.

Bet nuo pat pirmos perklausos, supratęs visą siuitos struktūrą ir jos tėkmę, man į galvą stojo asociacija, kuri iki šiol veikia stipriausiai. Man Objects Outlive Us yra Van der Graaf'ų siuitos A Plague of Lighthouse Keepers analogas. Ne tiek tematiškai / lyriškai, kiek kompoziciškai ir struktūriškai. Aš net randu asociacijų tarp atskirų dalių. No Monkey's Paw / The Buddha Of The Modern Age įžanginė sekcija man skamba kaip Eyewitness įžanginė sekcija. Meanwhile turi S.H.M. arba Custard's Last Stand energiją, nors antroj Meanwhile pusėj esantis ekspresyvus instrumentalas yra totalus The Presence Of The Night / Kosmos's Tours energetinis atitikmuo (nors kai kurios muzikinės frazės taipogi primena ir The Watchtower iš The Raven That Refused To Sing albumo). Cosmic Sons of Toil dar labiau pamišęs instrumentalas, jau primenantis The Clot Thickens. Ir galiausiai, No Ghost In The Moor / Heat Death Of The Universe yra visiškas Land's End / Sineline atitikmuo iš A Plague of Lighthouse Keepers. Man tiesiog neįtikėtina, kaip gerai šie du kūriniai susigretina struktūriškai, o ir tie perėjimai tarp dalių labiau staigūs negu kad lengvai vienas iš kito plaukiantys. Manau būtent šita paralelė ir užtikrino, kad Objects Outlive Us iškart tapo mano mėgstamu kūriniu. 

Su The Overview vis tik, nepaisant daugybės bandymu, nesusigyvenau taip gerai. Tas objektų skalės vardijimas Perspective dalyje man priminė demografinės laiko skalės vardijimą Pain of Salvation albume Be. Šiame kūrinyje jis gerai siejasi su muzika, nes muzika irgi veikia kaip iliustracija, kokia neaprėpiama yra mūsų visata. A Beautiful Infinity / Borrowed Atoms yra ašinė kompozicijos tema, ji melodiškai lengva ir nebaisiai iššūkinga – susiklauso maloniai, bet didelio efekto nepalieka. Infinity Measured In Moments jau pradeda pernaudoti tą pačią Perspective dalies idėją, tik su daugiau instrumentinių syvų, trykštančių per kompozicijos kraštus (ir galbūt dėl to ši dalis yra įdomiausia visame kūrinyje). Ir Permanence užsklanda tokia minimalistiškai ambientinė... ji man visos kompozicijos kontekste skamba kaip underwhelmingly nyki pabaiga tokiam didingam kūriniui, kuris gilinasi į didų Visatos ekspansyvumą. Todėl man The Overview yra flawed siuita lyginant su Objects Outlive Us. 

Ir bendram rezultate gaunasi, kad aš vienu kūriniu labai mėgaujuos, o kitas mane palieka nepilnai patenkintą. Bet vertinu Wilson'o drąsą išleisti tokio formato albumą ir kurti tokios apimties kūrinius, tai yra įdomi ir mažai utilizuojama kryptis šiandieninėje muzikoje. Todėl albumą vertinu palankiai ir rašau jam 9-etą. Jis nepretenduoja tapti mėgstamiausiu SW albumu (žinant kokia gera yra jo solinė diskografija), bet tai išsiskiriantis darbas ir tai yra svarbiausia!