Hm, šitas albumas šiek tiek buvo primirštas. Dabar jis man skamba turbūt net geriau negu tada, kai išėjo. Lygiu man prilygsta FWX, o gal net ir švelniai aplenkia. Pirmoji albumo pusė yra tikras Fates Warning auksas — puikiai tarpusavyje susikalba lengvesnės ir sunkesnės dainos dalys, yra labai puikių melodingų momentų (The Light and Shade of Things stiprioji dalis turi nerealaus šarmo). Seven Stars puikiai atstovauja šiam albumui kaip ryškiausia daina albume. From The Rooftops, atsimenu, mane per pačią pirmą perklausą pakirto dėl visos kompozicijos puikumo, ši daina išlieka mano favoritu albume. Visgi, kaip ir 2016-aisiais, taip ir dabar atrodo, kad antroji albumo pusė visgi silpnina albumą. White Flag yra man mažiausiai patinkanti kompozicija - stiproka, bet neužkabinanti. Like Stars Our Eyes Have Seen bando prilygti ryškumu Seven Stars arba SOS, tačiau visgi yra kiek slopesnė. The Ghosts of Home turi daug instrumentinių momentų, o pagrindinė dainos dalis nesužiba taip kaip The Light and Shade of Things. Theories of Flight yra įdomus instrumentinis akcentas pabaigai, tačiau irgi, neuždaro albumo su wow emocija. Jei pirma albumo dalis tokia pat puiki kaip Parallels laikų Fates Warning, tai antroji labiau skamba kaip Darkness in a Different Light, tik labiau lyriškai ir mažiau galingai. Beje, albumas man dabar daug labiau patinka nei Darkness in a Different Light, nes čia produkcija gera, visi instrumentai puikiai atsiskiria ir skambesys atrodo detalus. Ir netrūksta momentų Fates Warning gebėjimą kurti progresyvias kompozicijas pademonstruoti. Tačiau dėl antrosios albumo pusės pasilieku prie stipraus 9-eto, kurį buvau parašęs ir anksčiau.
Šiuo metu naršo narių: 
Neregistruotų vartotojų: 639
Iš viso užsiregistravę: 73575
Naujausias narys: 
Šiandien apsilankė: 16914
2020 m. balandžio 12 d. 15:35:10
Hm, šitas albumas šiek tiek buvo primirštas. Dabar jis man skamba turbūt net geriau negu tada, kai išėjo. Lygiu man prilygsta FWX, o gal net ir švelniai aplenkia. Pirmoji albumo pusė yra tikras Fates Warning auksas — puikiai tarpusavyje susikalba lengvesnės ir sunkesnės dainos dalys, yra labai puikių melodingų momentų (The Light and Shade of Things stiprioji dalis turi nerealaus šarmo). Seven Stars puikiai atstovauja šiam albumui kaip ryškiausia daina albume. From The Rooftops, atsimenu, mane per pačią pirmą perklausą pakirto dėl visos kompozicijos puikumo, ši daina išlieka mano favoritu albume. Visgi, kaip ir 2016-aisiais, taip ir dabar atrodo, kad antroji albumo pusė visgi silpnina albumą. White Flag yra man mažiausiai patinkanti kompozicija - stiproka, bet neužkabinanti. Like Stars Our Eyes Have Seen bando prilygti ryškumu Seven Stars arba SOS, tačiau visgi yra kiek slopesnė. The Ghosts of Home turi daug instrumentinių momentų, o pagrindinė dainos dalis nesužiba taip kaip The Light and Shade of Things. Theories of Flight yra įdomus instrumentinis akcentas pabaigai, tačiau irgi, neuždaro albumo su wow emocija. Jei pirma albumo dalis tokia pat puiki kaip Parallels laikų Fates Warning, tai antroji labiau skamba kaip Darkness in a Different Light, tik labiau lyriškai ir mažiau galingai. Beje, albumas man dabar daug labiau patinka nei Darkness in a Different Light, nes čia produkcija gera, visi instrumentai puikiai atsiskiria ir skambesys atrodo detalus. Ir netrūksta momentų Fates Warning gebėjimą kurti progresyvias kompozicijas pademonstruoti. Tačiau dėl antrosios albumo pusės pasilieku prie stipraus 9-eto, kurį buvau parašęs ir anksčiau.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas